Happy ending

(Priminimas man:
Naujųjų metų task’as (vykdyti!) - juodos duonos ledai su “samane” + karšta kavos smala “Stikliuose”, lauke drimbant riebiom snaigėm + nulis vėjo (tylumaaa, ramumaaa). Mmmm, kokia prabanga… Turiu omeny - snaigės.)

“Ant slenksčio mes abu pasaulį padalinę” = dar pats Naujųjų slenkstis, o aš jau per jį ropščiuosi…
Bet gal dar ne joks ir ne slenkstis, nes astrologiškai Naujieji metai prasideda sausio 18 d., o pagal kinų (taip pat tibetiečių) kalendorių geltonosios žemės žiurkės metų pradžia - vasario 7 d., o pagal Avestos tradiciją (neklauskit, nežinau kas per daiktas) kovo 21 d. prasideda žalčio metai.
Mhm, kažkas čia su tuo pasaulio padalinimu netvarkoj - Augustas, pavyzdžiui, spėja, kad ateina ne 2008-ieji, bet 2014-ti (blog’as “or what”, žr. mano Blogroll’e) = “confusion that never stops the closing walls and ticking clocks”…

“Am I a part of the cure
or am I part of the disease?”:
1. (cure) jeigu Naujaisiais bus taip gera, kad geriau nebūna - žinokit, kad pagaliau radot rojų žemėje (obuolius laikykit toliau nuo burnos!);
2. (disease) jeigu Naujaisiais bus taip sunku atlaikyti spaudimą, kad traškėsit-braškėsit per visas siūles - atsiminkit, kad deimantas yra suspaustas anglies gabalas = tie, kas iš jūsų spaus sultis (ir pardavinės jas tetrapakuose), padarys huge favour - padidins jūsų vertę (karatais)! :)

Sveikinu visus Ožiaragius son-of-the-gun’us - jums Naujieji žada vien smaragdų jūras ir koralų salas, taigi, galit patogiai atsisėsti ir plačiai išsižioti - net kramtyti nereikės patiems!

Ok, that’s inough for year 2007 - “a little less conversation, a little more action, please”! C’mon everybody!! Su Naujaisiais!!!

W (year 2007)

W (for Worse) LIST

(top’o “patopo” nesudarinėjau, nes visi neigiami dalykai man yra tas pats š*das, neskirstau jo rūšimis = bendra šlamšto masė):

gaisrai Kuršių Nerijos pušynuose, graužinienių nameliai ant vištos kojelių draustiniuose, nelegalios statybos pajūryje (kurių, nors yra neteisėtos, nugriauti kažkodėl niekam nekyla ranka, nors, pavyzdžiui, čigonų taboro bakūžes nugriauti, kaip nelegalias, sunku nebuvo), algirdųmykolų neturtas (kuris priklauso bet kam, tik ne jiems patiems - jie neturi butų, namų anei jachtų, visa tai yra jų žmonų = vienintelis jų asmeninis turtas - tos žmonos, na, ir dar sąžinės - tyros, kaip ašaros (irgi, beje, ne jų)), uspaskichų pagrindiniai vaidmenys - “kristaus kančia” ir “neteisėtai apkaltintas”, žudikai už automobilių vairų, 260 milijonų litų (iš tuščių mokesčių mokėtojų piniginių) premijoms - ministerijoms, departamentams prie ministerijų bei vyriausybei, deficitiniai biudžetai (jėzusmarija kaip sunku sudėlioti šlamančius taip, kad išlaidos neviršytų pajamų (kur nebus sunku, kai Finansų ministras nenutuokia kiek kainuoja litras pieno - “man nesvarbu, tiesiog perku neskaičiuodamas”)), prezidento lėktuvai (nepirkit skraidančio kilimo, užtekts ir mažojo Muko skraidančių šlepečių - turėkit omeny infliaciją!), begalinės labdaros akcijos “sušelpkit vaikų namus” (bl*t, į kokią š*kną sulenda mokesčiai, kuriuos skaičiuoja nuo kiekvieno made in china “šyrpotriebo”, kurio prisipirkęs pavyzdžiui už 86,14 Lt, į iždą savaime įmeti 13,14 Lt (18%)?) - tęsdama sąrašą, kurio nei galo, nei krašto nesimato, nieko nepakeisiu, tik padidinsiu š*do krūvą (dar ko!), todėl rišu, nes esmė aiški, bet dar galiuką pridursiu - asmeniškai dėl savęs nesiskundžiu, tik juodai užkniso matyti drebančius, graužinienes išauginusius seneliukus, maksimose sveriančius tris riešutėlius pelenei, už kuriuos neišgali susimokėti katino ašarų pensijomis, net prie jų pridėję prie bažnyčios kampo surinktą baltų centų išmaldą.

Life’s good, if you think it’s good. Do you think so? Think a little!

P.S.: B (for Better) LIST žr. kategorijoj “cukrus”.

B (year 2007)

B (for Better) LIST -
2007 TOP 10 (atsitiktine tvarka):

- Parolimpiados čempionai - sportininkai turintys negalią.
Už tai, kad principingai atstovauja Lietuvai, kuri juos ignoruoja.

- Dalia Ibelhauptaitė (ir Kompanija).
Už tai, kad mėto perlus kiaulėms Vilniuje. Užuot tą darius New York’o kiaulidėse.

- 4FUN performansas “Love or Leave”.
Už “fight in THE SHADE”.

- Mokytojai.
Už tai, kad streikuoja (ugniagesiai, policininkai, medikai - atsibuskit!).

- Gytis.
Už tai, kad iš Marso emigravo į Žemę.

- Ričardas Berankis.
Už tai, kad nepriklauso kategorijai “kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks”.

- Marijonas Mikutavičius.
Už tai, kad rašo dviprasmiškai.
(”Tu - mano svajonių mirtis”: 1) mirti tavy - likti tavy amžinai = gražiausia mano svajonė; 2) mirė mano svajonės, to priežastis - tu = baisiausias mano košmaras. Bottom line’as - “thank you” ar “damn you”?)

- Mano mama (”clearly you don’t know our women”).
Už tai, kad “few stood against many”. That she’s still standing - one for all. And winning. That many are falling and losing. Again and again. For comming back with the shield each time (not on it). Man garbė būti jos dukra.

- ANTIS.
Už tai, kad grįžo! Su SPICE GIRLS…

- Absolute Space.
Už tai, kad “žodis tapo kūnu”.

Visiems 10-čiai žemai lenkiuosi - AČIŪ!

P.S.: Ypatinga padėka WordPress’ui. Už tai, kad galiu rašyti į erdvę, kuri retkarčiais grąžina aidą. Ir aidui labai ačiū. Už garsą tyloje. :)

P.P.S.: W (for Worse) LIST žr. kategorijoj “druska”.

Steel?

In my mouth?
Dėl kažkokių tai niekingų 2 mm? Pfff…
Get real!
Kertu lažybų, kad viskas grįžta į senas vietas, vos tik nuėmus.
Tai kam tas vargas? Nes kažkas nori uždirbti?
/ I bite my lip. I buy what I’m told: from the latest hit, to the wisdom of old. / L. C.
Svarbiausia - kaip reikėtų bučiuotis¿
/ Jei tu manęs tik atsikąstum - jei turi dantis - užspringtum arba išsigąstum - aš, kaip geležis - tokia kieta, tokia šalta. Aš iš plieno nukalta. / J. S.
Steel appeal.
Not in my mouth.
On my mind…

Kantrybė - dorybė

Vakar taip baiss skubėjau atsakyti į komentarus (iš to džiaugsmo - tik nesakykit, kad nesidžiaugiat gavę hallo from out of space, nepatikėsiu), kad net “užlaužiau” savo Nokia N73 interneto naršyklę. Tiksliau, ji eilinį kartą “užlūžo”.
Mano Gerb. Draugas Telefonas nuolat man duoda kantrybės pamokas, vaizdine priemone naudodamas “laginimą”. Jam labai patinka būti išjungiamam beigi įjungiamam, toliau pagal progamą - Pin kodas ir apsaugos kodas, o tada jis mėgaujasi mano veido išraiška. Pageidautina keliskart iš eilės, tokia pačia eilės tvarka.
Bet vakar tamsta mokytojas netikėtai grąžino man PVM’ą. Per paslaugų naršyklę. (Telefone yra kelios tinklo prieigos, ar kaip jas ten.)
Neturėjau jokių savanaudiškų kėslų, prisiekiu. Net Gerb. Draugo (cituoju) Įrenginio Nokia Nseries Vartotojo Vadove parašyta, kad paslaugų naršyklėje galiu peržiūrėti tinklalapius, specialiai skirtus mobiliesiems telefonams. Na, ir pirmyn! Atidariau ką reikia, “prisiloginau”, išliejau džiaugsmą ir uždariau. Ir tada… Į paštą gaunu savo pačios rašytus komentarus. WTF?
Gerbiamoji Ponia Paslaugų Naršyklė kažkokia nesusipratus - mane “prilogino” su visu “pasvordu”, bet matau, kad neturi menkiausio supratimo, kas tai per daiktas ir kam yra reikalingas.
Žodžiu, tokiu būdu mano pačios komentarai mano pačios blog’e buvo užfiksuoti Blog Stats’o. Ir taip bendroj sumoj buvo pakeltas lankomumo reitingas. Fui, fui! I don’t like this.
Reikės ištrinti ir įrašyti lygiai tą patį, tik “prisiloginus” interneto naršyklėje, kuri NEskirta specialiai mobiliesiems telefonams. Baisiauss gudrus Įrenginys, sakau. Rrrr!!!
(Tik neklauskit kodėl nesinaudoju usual kompiuteriu.)

SPASIBO

Iš vienų muzikantų rankų gavau dovanų kitų muzikantų muzikos. (Įdomu ar įmanoma būtų kada nors iš Aleksandro Pogrebnojaus rankų gauti dovanų Juozo Statkevičiaus suknelę? Haute couture, ayez la bonté. Tik ne rožinę!)
Klausydama Zemfiros šiandien turiu prisipažinti, kad man labiausiai patinka dramatizmas ir tragizmas vs dvasios jėga. Labiau už dramatizmą ir tragizmą pripažįstu tikrumą. Tokį, kad net rentgenas nieko nematyto neparodytų. Nemėgstu fake’ų. Pvz.: amžinai gyventi nusipelnęs šlubas-kuprotas iš 300 man atrodo fake’as. Netikiu jo luošumu. Matau rentgeno nuotrauką su visais priklijuotais dantimis, kažkuo ant nugaros ir kažkuo ant rankos. Pagal Stanislavskį netikiu.
Mėgstamiausi 300 kadrai, kuriuose jie, krentant strėlėms, užsidengę skydais, ima juoktis, pažadui tapus realybe. Juokiuosi kartu su jais (bepigu man, krentant dulkėms, užsidengus dekiu…).
Ne vakar gimę astrologai mano Baltąjį Mėnulį interpretuoja kaip patirtį, vertą pasididžiavimo - tiek, neva, praeituose gyvenimuose turėjau batalijų, iš kurių grįžau su pergale (čia įsiterpia Zemfiros albumo SPASIBO, 2007, #10 - “1000 let”). Va kodėl kvatoju su spartiečiais! :D Galiu tuo tikėti, galiu netikėti, bet, kas tai bebūtų - Baltasis Mėnulis ar Juodoji Saulė, negaliu neigti, kad ekstremaliose situacijose savaime mobilizuojasi mano jėgos. Įgaunu “super galią”. Kaip transformeris keičiu konfigūraciją, digimonizuojuosi ir paliečiu Absolute Space. Haūūū!
Nieko sau kalėdinė nuotaikytė… (Gal mamos pyragėliuose vietoj aguonų buvo trotilas?) Kvatoju su spartiečiais… (Gal tie grybai buvo haliucinogeniniai?) Afekto būsenoj po Zemfiros albumo perklausos iks kartų. Su ausinėm ir garso nuplėštom ausim.
Gabaliuką #1 - “V metro” dedikuoju SPEED daliai, kur K. Reeves’as pamato D. Hopper’į su S. Bullock, apklijuota sprogmenimis. Iki pabaigos.

Ite, Missa est

Visoms pelėdoms - gerų Kalėdų!
Ypač - Tyto Albai. :*

Cekavazosia-LT

- Jis pasakojo, kad jie tiesiog paskambina ir pasako, kad turi orderį. Tada prie perjungiklio pritvirtina gnybtus ir Policijos valdyboj per telefono tinklus gali klausytis visų to numerio telefoninių pokalbių.
- Niekados pernelyg nemėgau telefonų.
Turi pasidėjęs ant stalo didelį ritinį plačios raudonos izoliacinės juostos ir žirklutes. Atkerpa ilgą gabalą ir tvirtai prilipina ragelį.
- Namie padaryk tą patį. Dabar kiekvieną kartą, kai kam nors skambinsi ar tau paskambins, pirmiausia turėsi nuplėšti juostą. Taip atsiminsi, kad galbūt vienoje miesto vietoje yra besiklausančios publikos. Kalbėdami telefonu žmonės pamiršta, kad pokalbis gali būti ne tik privatus. Juosta primins, kad reikia būti atsargiai. Jeigu, pavyzdžiui, norėtum prisipažinti mylinti.
Jei man tektų prisipažinti kam nors mylint, tai jau tikrai nedaryčiau to telefonu. Bet nieko nepasakau.
(Ištrauka iš Peter’io Høeg’o romano PANELĖS SMILOS SNIEGO JAUSMAS.)
Tai man priminė, kad Lietuvoj jau prasidėjęs visuotinis sekimas. Idiotiška ES politika. Telefoninių pokalbių klausosi svetimos ausys, elektroninį paštą skaito svetimos akys. Kadangi visos Lietuvos plepalai nuo šiol vadinami valstybinės reikšmės informacija, tai ir visus VSD, KGB, CŽV, FTB galima perkrikštyti į VBS - Viena Boba Sakė = Cekavazosia-LT. Todėl man labai smagu, kad šis blog’as yra tokia vieta, kur manęs neįmanoma identifikuoti. Papūskit man į uodegą, Sekliaimorkos-ES! :p

Imkit jį ir skaitykit

Jam 2 mėnesiai. Jo autorius (skaito) RAŠO (ir valgyt neprašo) LIUKSIŠKAI. Spauskit jo adresą mano Blogroll’e (nes čia “įklijuoti” jo nemoku, tai prašom nepatingėti ir atkreipti dėmesį į dešinį kraštą). Jis - blog’as “Buržujaus rašinėliai”. Ilgiausių metų, Mikelandželai ;)

From dust to dust

Šiandien pradedu glostyti savo namus. Taip dulkių valymą pavadino Sarah Ban Breathnach. Interpretuoju Tidž Nhat Han žodžius - kiekvienas dulkėtas daiktas turi tapti šventu - nusiteikus, tarsi dulkių šluostymas būtų šventas ritualas. Tai ir valau - dalinu Šventąjį Sakramentą. Ypač tuo patenkintas turėtų būti mano Rönisch’as. Pianinas. Nes Šventų Mišių metu klausausi Frederic’o Chopin’o Etiudų Op.10 ir Op.25. Ypač No.2 in A minor (Op.10) ir No.5 in E minor (Op.25) - šiedu šiandien patys tie “manomano”. Po kokios vidinių dramų ir tragedijų mėsmalės turi likti gyvas, kad sukurtum tokią muziką, būdamas 23 (Op.10) arba 27 (Op.25) metų amžiaus, galiu tik nujausti. Kokį meistriškumo lygį reikia pasiekti, kad tai galėtum sugroti¿

Carpe Diem (XII.20)

Sausąkimšame maršrutiniame mikroautobuse pusvalandį praleidau kvėpuodama pro burną (ir nekvėpuodama pro nosį), nes šalia atsisėdo vaikinas, kurio drabužiai klaikiai dvokė. Ne bomžas. Bet tai, kuo buvo apsirengęs - skalbta, matyt, prieškaryje, nevėliau. Prieštvaniniai autakojai, trumpiau tariant. Išlipti negalėjau, nes ir taip beveik vėlavau. Smell from hell. | Įteikiau kalėdines dovanas savo endodontui ir odontologui - jaučiausi kaip duodama kyšį. Tokių dalykų visai nemoku daryti. Bet, šleivai kreivai, o vis gi padariau. Pareiga atlikta. | Grąžinau Omnitel’iui sidabrinę kliento kortelę, nes man ją kažkodėl atsiuntė pusmečiu per anksti. Vaikinukas ne iš karto suprato, ką darau. “Jums jos nereikia¿”, klausia. | Niekur neradau normalaus šokolado (nenormalaus radau) su braškių skonio įdaru (sūnėnui). Keista. Ir blogai. | Prie kasos pasisiūliau apmokėti prieš mane stovinčios močiutės sąskaitą, nes ji, pakrapščius piniginę, ruošėsi atsisakyti pusės savo pirkinių. Sutiko tik tuo atveju, jeigu trūks pinigų - nepritrūko. Norėjau duoti, bet pati gavau - pažadą, kad už mane pasimels. Ir padėką. “Už ką?”, sakau, “gi nėra už ką, nieko nepadariau”. “Bet norėjai”, sako močiutė. Na, mat kaip - Kalėdos. | Vėlyvas vakaras. Aš ties pėsčiųjų perėja, šaligatvis tuščias, nė gyvos dvasios. Tik vienišas automobilis atvažiuoja. Dar už kokio 100 metrų. Galėjau triskart pereiti gatvę. Bet buvau tokia pavargus, kad pagalvojau “palauksiu, kol jis pravažiuos” ir sustojau. “Palauksiu, kol ji praeis”, turbūt pagalvojo vairuotojas, privažiavo perėją ir sustojo - praleisti manęs. Mažas mielas dalykiukas, o nuotaiką pataisė, kaip didelis reikalas. Padėkojau, žinoma. :)

Kintamumas

Yra blog’ų, kurie kažkada atrodė verti dėmesio (mano subjektyvaus įvertinimo). Yra blog’ų, kurie kažkada atrodė varganai (pabrėžiu - man, o mano opinija nėra neginčijama tiesa). Mano blog’as irgi ne šedevras. Žinau. Bet štai kas - ir tie, ir kiti blog’ai pasikeitė. Nėra nieko pastovesnio už pokyčius. Tiesa, yra ir nekintančių blog’ų. Monolitinių - ir tarp šūdukų, ir tarp grūdukų. Beje, nežinau kaip ką, bet mane be peilio pjauna, kai blog’o owner’is nesiteikia kokiu nors judesiu sureaguoti į komentarą - pasijuntu kaip po frazės “mind your own business, ok?”.

Cat in the hat

Prisimenu savo katinus. Du. Ne visai ir “savo”. Abu su manim susidūrė atsitiktinai. Pirmas, netekęs šeimininkės, dar turėjo susitaikyti ir su tuo, kad persikrausto pas mus. Antras atėjo išvis iš niekur. Jis gyveno lauke. Ir buvo ekstrasensas. Kai išnešdavom jam pusryčius, pietus ar vakarienę (į daugiabučio namo kiemą), o jis būdavo išėjęs pasivaikščioti ir niekas nežinojo į kurią pusę, darydavom tokį “fintą” - pasakydavom “Katine, ateik!” (jo vardas buvo Katinas, tik aš jį kartais pravardžiuodavau Kikabidze, nes turėjo nosį su charakteriu, arba Mykolu, nes buvo toks mykoliškas (ką aš žinau kodėl?)) ir jis atbėgdavo iš toliausių tolių. Garbės žodis. O pirmas gyveno su mumis. Mėgo keiktis. Kai užlipdavo kur jam negalima (šiaip nelipdavo, bet kartais tikrino mūsų budrumą) ir jam primindavai, kad peržengta padorumo riba, nulipdamas keikdavosi. O paimtas ant rankų, apsikabindavo kaklą. O maudomas nuoširdžiai “plėšdavo” operų arijas, geriau net už Edgarą. Ir medituodavo prie radiatoriaus, susuktas į rankšluostį, kol išdžius. Ir niekad neignoruodavo - jei ką jam pasakydavai, visada turėjo vieną kitą argumentą palaikyti pokalbiui. Aš juos prisimenu.

Kur?

Sklaidžiau leidinį “100 filmų” (kuriuos būtina pažiūrėti). Atsidariau Google’ą - gausu sąrašų “100 movies”. Kur tuos filmus gauti - ypač juodai baltus kinematografijos šedevrus? Kur yra DVD “nuomos punktas”, kuris turi tuos filmus savo filmotekoj (atitinkamai pagal kurį nors sąrašą iš taip gausiai pateiktų)?

Digging in the dirt

Man užėjo “šyza”. Ir niekaip nepraeina. Gal dėl tų sumautų švenčių? Kad jos man nuotaikos nė kiek negadina. Priešingai. Tai kas yra? Nieko nėra (namie)… Nežinau kas. Užsiknisau kažkokiam chaotiškam jovale. Tai klausausi neatsiklausau Peter’io Gabriel’io. Ypač “Steam” ir “Digging in the dirt”. Šitie puikūs-nuostabūs kūriniai puikiai-nuostabiai rezonuoja su mano “you look like gold - I feel like shit” savijauta. Pvz.: “Something in me, dark and sticky, all the time is getting strong, the way of dealing with this feeling can’t go on, life is too long”. Perfect! Tik dar koks šimtas kartų non stop repeat’o - ir jau turėčiau išsikasti į paviršių.