Everybody needs a hobby

Mane piktina žmonės, lendantys ne į savo sferą, dirbantys ne savo darbą, parduodantys save BIG DEAL pakuotėje, neatitinkančioje SAME SHIT turinio, tokie “daug birzgalo - mažai druskos”. Nors kai kas man nesustodamas kartoja “nustok piktintis” (nes aš nesustodama piktinuosi), kaip galiu liautis, kai bedruskiai pavyzdžiai nesustodami lenda į akis? Nebesipiktinsiu, kai nuo jų upeliais tekės sūrimas.

Naujausias - išlindęs vakar - R.Grinevičiūtės “Paskutinė instancija”. Dieve, su stora žieve, pretenduojam į aštrią žurnalistiką? Pasvajokit! Jeigu žurnalistė atėjo užspeisti į kampą korumpuotą savivaldybės administracijos direktorių, vaizduojantį (ne)šikantį katiną, tai kodėl ji prieš tai neišmoko mintinai (kaip “Tėve mūsų”) viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, kad turėtų kuo tą nusidėjėlį prie kryžiaus kalti?

Arba “viena bobutė sakė”, kad A.Paulauskas pirko žemę = geležim kaustytas faktas?

Nu jklmn, kas čia per “sakom, kad turim rezultatą, nors darbo, tam rezultatui pasiekti, neatlikom = gal niekas net ir nepastebės, kad nėra ir paties rezultato? = Tik atidarėm burnas ir pašildėm ir taip šiltą žiemą = globalinis atšilimas - į mus nežiūrėkit!

Dar prisimenu per Rusijos TV rodytą laidą “Vzgliad” ir V.Listjevą (ATA). Ten tai buvo kieta žurnalistika.

Arba “Eurovizija” LT = paraiškų dead line’as 07-12-10, reiškia gruodžio 11tą aš, jei būčiau žurnalistė, rašanti apie nacionalinę atranką, turėčiau galėti pasiklausyti visas į atranką patekusias dainas, kad galėčiau paruošti reportažą (na gerai, ne 11tą, kokią 17tą - savaitės J.Vilimui atrinkti dainoms turėtų pakakti). Bet taip nėra. Yra kitaip = net prasidėjus sausio mėn. atrankiniams TV turams, LRT internetiniame puslapyje galima rasti bet ką, tik ne tas dainas. Tai kokia čia šaraškino kontora, po paraliais? Nei Vilimas neatlieka pareigų kaip reikiant, nei žurnalistai nerašo rimtų apžvalgų. Viskas belekaip = “kokia graži diena, kokia graži daina ir aš toks nuostabus” tiap liap.

Dar neapsisprendžiau ar čia mano simpatija Z.Glasas man prieštarauja, ar pritaria: “Pasiklausęs tavo žodžių, kertu lažybų, jog tave piktina ne tai, ką tu vadini ego, o labiau išviršiniai, ne asmeniniai būdo bruožai. Viešpatie, juk tu pakankamai tryneisi po įvairias mokyklas, kad žinotumei apie ką kalbu. Įsižiūrėk į prastą mokytoją, arba dar geriau - į prastą koledžo dėstytoją, ir tu dažnai pamatysi prarastą puikų automobilių mechaniką arba šaunų mūrininką. Kaip antai Lesažas - mano draugas, mano darbdavys, mano Madisono Aveniu žiburys. Manai, kad į televiziją jis pakliuvo dėl savo ego? Nieko panašaus! Jis seniai prarado savąją esybę, jei kada nors tokią ir turėjo. Suskaldė ją į įvairiausius pomėgius. Žinau bent tris Lesažo pomėgius, kuriems jis skiria visą laisvalaikį didžiulėje dešimties tūkstančių dolerių vertės požeminėje dirbtuvėje, pilnoje elektrinių įrankių, replių ir velniažin dar kokių prietaisų. Tiems, kas vadovaujasi savuoju ego, savo tikruoju “aš”, niekada nelieka laiko kažkokiems pomėgiams.”

Tai tegu ir eina visi užsiimti savo pomėgiais (kas trukdo?), kad darbą dirbti galėtų tie, kurių pomėgis yra gerai atliekamas darbas.

Bet vieną gerą darbą “Paskutinė instancija” vis dėlto padarė = apsaugojo mane nuo noro skaityti E.Malūko (”aš neturiu jokių problemų, aš neturiu jokių problemų!..” - tfu, tu) knygas. Net į rankas neimsiu. Turiu nuojautą, kad po tokios “stresinės situacijos” parašys dar ne vieną. Man nesiūlykit.

Take off those working clothes

Kas per nesusipratimas su tuo dress code?
Jeigu norit pademonstruoti savo pretenzijas į celiulitą, atsiprašau, į “elitą”, tai gal bent elementarias knygutes apie tą mysterious dress code pavartykit? Neturit? Kreipkitės į specialistą. (Geriausia į smegenų chirurgą.) Nenorit? Pagūglint tai jau tikrai galit. Nemokat? Sorry, bet priežasčių ieško tie, kurie nenori nieko daryti, kurie nori - ieško galimybių.
Baisiausiai prašmatnu siuntinėti kičiniams diedūnams ir bobienėms kvietimus į pseudoprabangius event’us - gerai, čia dar tyliu - bet tų kvietimų gudrūs rašytojai ir išmintingi siuntėjai patys suvokia, ką rašo, man įdomu? Pvz., kai kvietimo apačioje akis išpūtęs sėdi užrašas “dress code: juoda-balta”, velniai rautų - ultimate kliedesys. Iš pradžių tai kelia juoką, bet po n-tojo karto nelaiko nervai.
“Juoda-balta” geriausiu atveju yra event’o tematika. Paprastai sakant, tai tėra miesčioniškas pageidavimas, kad taptumėt nesąmonės a la “božie, kaip stilinga” dalimi.
Galima visą šitą skudurinę tuštybę traktuoti ir kitaip, jei tik yra noro, bet mano pasisakymo esmė tame, kad tai joks ne dress code. Neignoruoti tokio dalyko reikia tik tais atvejais, kai po dvitaškio užrašytas 1nas iš 5ių dress code variantų: smart casual, formal attire, cocktail attire, black tie arba white tie.
Kam visas šitas šlamštas? Sure, jeigu gyvenat Tibeto kalnuose - kuriems galams jums tuxedo arba high heels. Bet jei retkarčiais arba dažnai nulipat nuo tų kalnų, kad viešai sumestumėt partiją shallow socialinių vaidmenų pokerio, juo labiau - jei esat selebričius - būkit malonus, išmanykit garderobo protokolą. It’s part of the game.

Ir baikit pagaliau daiktus vadinti stilingais. Stilinga gali būti daiktų visuma, atitinkanti tam tikrą stilių. Ir nepainiokit stiliaus su mada.

Let me entertain you

Philip Seymour Hoffman: It’s a small town, I suppose you have to make your own fun.
Rebecca Pidgeon: Everybody makes their own fun, if you don’t make it yourself it ain’t fun - it’s entertainment. (Skamba telefonas.) See my point?

(lines from STATE AND MAIN by David Mamet)

There’s a moon over bourbon street tonight

Ir kažkur ties horizontu dramblių uodegos = “išskrido drambliai į pietus - ko gero ten suks sau lizdus”.

Skambutis į duris. Man in black:
- Slony lietiat na sievier…
Man in fury:
- Slony lietiat na ch*j, a Štirlic žyviot etažom vyšie!

Between the devil and the deep sea

/ Priešybių analogija yra ryšys tarp šviesos ir šešėlio, viršūnės ir bedugnės, pilnatvės ir tuštumos. Alegorija, visų dogmų motina, yra antspaudo pakeitimas atspaudu, tikrovės - šešėliais, ji yra tiesos melas ir melo tiesa. /

…

/ Paklausiau, ar ji tuo tiki, o ji piktai atšovė, kaip galima tuo tikėti. Ir pridūrė: “Senelė atvesdavo mane čia, prie jūros, ir melsdavo deivę, kad aš augčiau graži, gera ir laiminga. Kuris jūsų filosofas, kalbėjęs apie juodus katinus ir koralus, pasakė “tai netiesa, bet aš tuo tikiu”? Aš tuo netikiu, bet tai - tiesa.” /

P.S.: Ką matai - tavo vidinio projektoriaus rodomas kinas. Filmą pasirenki tu. Switch.

Polite learning

Kaip aš perku knygas? Tikrai ne prisiskaičius recenzijų apie jų turinį. Jos dažniausiai prasilenkia su mano nuomone. Turiu tokį irrational metodą = atsiverčiu bet kurį puslapį ir perskaitau kurią nors pastraipą, jeigu patinka - knyga mano. Žinoma, ne visada atsiverti tinkamą puslapį, juo labiau - iš konteksto išimta ištrauka gali padaryti ir klaidingą įspūdį. Prisimenu kaip vaikščiojau ratais apie vieną knygą, kokį pusmetį. Ir sykį Ma*imoj (!) vėl ją paėmiau į rankas. Ir atsiverčiau / “O Jūs ką veikiate?” - paklausė jis manęs vieną vakarą, kai mus abu tolimajame cinkuoto prekystalio kampe užspaudė lankytojų minia. Tuo metu visi vienas į kitą kreipdavosi “tu”: studentai į profesorius, profesoriai į studentus, ką jau kalbėti apie Pilado baro lankytojus. “Pastatyk man”, - sakydavo megztiniuotas studentas vyriausiajam laikraščio redaktoriui. Jauteisi lyg Peterburge jaunojo Šklovskio laikais. Visi Majakovskiai, ir nė vieno Živago. Belbas prisidėjo prie visuotinio tujinimo, bet matėsi, kad daro tai bjaurėdamasis. Jis kreipdavosi “tu” norėdamas parodyti, kad į vulgarumą atsako vulgarumu, bet tarp familiarumo ir artumo plyti praraja. Kreipiantis “tu” su meile ir aistra girdėjau jį tik keletą kartų, ir į nedaugelį: Diotalevį, vieną kitą moterį. Į tą, kurį gerbė, tačiau menkai pažinojo, kreipdavosi “jūs”. Taip jis kreipdavosi į mane visą mūsų bendravimo laiką, o aš vertinau šią privilegiją. / Atgal į lentyną knygos nebepadėjau. Pirkau ją nesvarbu kas bebūtų parašyta likusiuose 700 puslapių. Sakau - irrational.
Mokykloj buvo viena vokiečiu kalbos mokytoja, kuri į mus, penktokus (iki pat dvyliktos), kreipdavosi “jūs”. Nors kaip žmogus ji man nelabai patiko, bet šią jos būdo savybę labai mėgau.

Height-indicator

Noriu mokytis pilotuoti lėktuvą = tam privalau būti idealios sveikatos.

BIG problem.

Nemėgstu (švelniai pasakyta) eiti pas medikus, o gi reikia “praeiti” rimtą medicininę apžiūrą = turiu negerą nuojautą, kad gausiu antspaudą - “brokas”, nes, jau kelintą kartą Žolyno g. tenka išgirsti “užvalgykit geležies, tada grįžkit”.

Bet dar šaukšto nepadedu = užkąsiu karštų vinių (”skrido oro lėktuvėlis, jam sugedo motorėlis - kiek vinių reikės?..”), nes vis tiek - “reikėjo berniukams padangių žydrų” (nors ir ne berniukas) - tai mano daina. Aš skraidysiu.

WTF???

0% kompetencijos, 100% arogancijos. Kas? Artūras Paulauskas į Aplinkos apsaugos ministrus! (rokee, kur tu?! Čia labai tiktų pora keiksmažodžių!)

Kokioj dar sferoj, norint užimti tam tikras pareigas, nereikia turėti tam tikro išsilavinimo? Jokioj, išskyrus LR Vyriausybę, Seimą, Ambasadas - žodžiu, tik valstybiniame sektoriuje “born to rule and sacrifice!” = “kiekviena melžėja gali valdyti valstybę”.

Pagaliau supratau kodėl aš negalėčiau konkuruoti su Paulausku dėl ministro portfelio: a) nesu melžėja, b) rūšiuoju šiukšles, t.y., mano kompetencija šiom pareigom per didelė.

Bet, kita vertus, gal prokuroras visai ir tinka į aplinkosaugininkus¿
Patys pagalvokit = Jo Ekscelencija Valdas Adamkus - gamtosaugininkas, tuo tarpu pajūris ir ežerai baigiami galutinai urbanizuoti…

Gražu žiūrėti, jptvjmt (tiesiog priebalsės :) ).

- Is that cat in the hat?
- No, it’s a tortoise.

A GOOD YEAR

Dar vienas Ridley Scott’o ir Russell’o Crowe bendro darbo rezultatas (in the rebel yell she cries “more, more, more!”).
Kas nematė GLADIATOR’iaus - būtinai pažiūrėkit, kad ir ką jums apie tą filmą kas būtų priskiedęs.
“Neprognozuojamas beprotis” Russell’as Crowe simpatiškoj komedijinėj romantikoj¿ Yup! Viskas jam gaunasi!

Bus tiesioginis eteris, nes man taip norisi - blog’as mano = galiu išsidirbinėti. Righto. :)

“PRET-A-PORTER”:

Freddie Highmore: You said the importance of a good blue suit can never be overstated.
Albert Finney: Quite right. A blue suit is the most versatile of accouterments. And more important than the suit itself, is the man, who fits it for you. Once you find a good tailor, you must never give his name away, not even under the threat of bodily harm.

(Russell’o Crowe kostiumai filme - Armani. Not bad.
Lietuvoje vis dar per mažai vyrų dėvi tinkamo dydžio švarkus ir marškinius, kad rankogalių kvartetas būtų perfect. Not good. Tai, kad jų kostiumai ne Armani - neturi jokios reikšmės.
Ta pačia proga primenu, kad kojinės, kurias maunatės rengdamiesi kostiumą, turi siekti kelius. Patys gal ir nematot, bet, kai atsisėdę užsikeliat koją ant kojos, klešnės gerokai sutrumpėja ir atidengia ne tik trumpą kojinę, bet ir pliką blauzdą virš jos. Very bad.
Ir dar - prie kostiumo aukitės tik suvarstomus batus. Jokių sagčių ant avalynės!)

/

Russell Crowe: Justin, lovely tie. Do tell your mother I admire her taste.

“A GENTLEMEN’S AGREEMENT PRESUPPOSES THERE’S A GENTLEMAN INVOLVED”:

Albert Finney: Max, have I told you why I enjoy making wine so much? I enjoy making wine becouse this sublime nectar is, quite simply, incapable of lying. Picked too early or picked too late, it matters not. The wine will always whisper into your mouth with complete, unabashed honesty every time you take a sip. Now, Max-a-million, now you know why I love wine so much, have you anything you want to tell me?
Freddie Highmore: Yes, I do.
Albert Finney: Yes, what is it?
Freddie Highmore: Checkmate.
Albert Finney: You little shit.

“IN VINO VERITAS”:

Russell Crowe: Here’s to you, Henry. For devoting your life to the wines and bottling the truth. (Gurkšteli. Spjauna lauk.) Well, that was honest. (Pasižiūri į etiketę ant butelio.) Jesus. Should have a “poison” sticker on it.

/

Tom Hollander: How’s the wine?
Russell Crowe: Bouqet of a wet dog. Hits the palate like a razor blade with a finnish that hints of offal.

/

Russell Crowe (to Abbie Cornish): Well, I’m more of a cognac drinker. I’m too impatient to be a wine lover. I’m gonna get drunk. I don’t spend all night doing it.

“WORDS DON’T COME EASY”:

A Frenchman’s hand is his word. An Englishman’s word is his bond.
Shitty froggy attitude.
Bollocky sake.
Frog tosspot.
English prick.
You old cheese.
You miserable sod.
Plonker.
Fat prat.
Wanker.
Bollocks.
Bugger.
Bummer.
Righto.

“MY NAME IS”:

Russell Crowe: Lance Armstrong! (Twice. And F-U gestur. And SMART. Ir R.Rumšo cecho draugai iš jam tokios svetingos Prancūzijos. (Probably juokingiausi kadrai.))

/

Russell Crowe: Joan of Arc?
Marion Cotillard: Oh, Jacques Cousteau…

/

Russell Crowe: Fred Perry. (Rodydamas į savo T-Shirts.)
Didier Bourdon: Rene Lacoste. (Rodydamas į savo kepurę.)

“ROMEO AND JULIET”:

Marion Cotillard: I’m very, very choosy.
Russell Crowe: Well, I’m very, very honored.
Marion Cotillard: I’m also very, very suspicious, very, very irrational and have a very, very short temper. I’m also extremely jealous and slow to forgive.
Russell Crowe: Well, this promises to be a lovely evening. I’m famously callous, even to the point of being insensitive. And have an absolute inability to trust anyone.

“GREY’S ANATOMY”:

Abbie Cornish: I need you to come up here and take a look at my back.
Tom Hollander: Thanks.

/

Didier Bourdon (to Russell Crowe): Max. Thank God you are here. I will not work with this mad person! Never! I love her, this woman. She… She’s like Henry, with a nice ass.

Neprilygstama teniso partija. :)

Sekretorė! :)) (Archie Panjabi)

Džiaugsmas akims.
Džiaugsmas ausims.
Ir nerealiai užsimaniau gero vyno. =)

Ir dar bonus track’as kulinarų profsąjungai:

Marion Cotillard (to Russell Crowe): Remember, if there are any complaints, in France, the customer is always wrong. Table six.
(Amerikiečių pora niekaip nesulaukia padavėjo. Vyras kviečia garcon’ą in US&A tune “garkin!” :D )
Mrs. (to Russell Crowe): Do you speak American? This menu is all in French and we don’t understand this. But let me tell you what I would like to have. I would like a salad Nicoise-a with ranch dressing on it.
Mr. (to her): Baby, lo-cal ranch dressing.
Mrs. (to Russell Crowe): That’s right. I’m still on my diet. I would like lo-cal ranch dressing with no oil. And could you sprinkle some bacon bits on top?
Russell Crowe: McDonald’s is in Avignon. Fish and chips, Marseilles. (Atima iš jų meniu.) Allez!

FIN (ISH) :)

Where to: South or North¿

Visada atrodo, kad ten, kur mūsų nėra, prakeikti jaučiai alų-midų geria.

“Tai ne vien temperamento klausimas, tiesiog mes esame mažiau ištaškyti nei Pietų kraštų gyventojai. Didelis skirtumas, ar mandarinas kas rytą pats užauga ir jį reikia tik nusiskinti, ar turi auginti, prižiūrėti, dangstyti, šildyti, saugoti.”
R.V.

- Vot jieslib u mienia byl mandarin, ja s toboi obiazatielno podielilsia by.
- Da, žal, što u tiebia niet mandarina.

At break of dawn

Today is THE DAY = astrologiniu požiūriu 08-01-18 prasideda Geltonosios Žemės Žiurkės Metai.
(Next step - vasario 7 d., next next - kovo 21 d.)
Prasideda, tai prasideda, ką čia ginčysies, vis geriau nei baigiasi (visada pirmadienius mėgau labiau nei sekmadienius).
Šian kvepėsiu PRADA, ta proga.
PRADA-DAM! (Pradedam, jeigu neaišku.)
Ready, steady, go!!! :D

The end of chapter #3

Let me watch by the fire and remember my days
And it may be a trick of the firelight
But the flickering pages that trouble my sight
Is a book I’m afraid to write /
Though the pages are numbered
I can’t see where they lead
For the end is a mystery no-one can read
In the book of my life
(ištrauka, Sting “The Book Of My Life”)

Šiandien sausio 17 d., so, prieš 3 mėn., lapkričio 17 d., čia parašiau pirmą savo post’ą.

Ta proga mielai pasėdėčiau prie besikūrenančio židinio, bet šįkart tą palieku savo vaizduotei = įsijungsiu Sting’ą, užsidėsiu ausines ir užsimerksiu.

Ačiū visiems čia rašantiems. :)
Atskirai dėkoju šefui. :))

Investuoju!

Nuspręsta - NEvažiuoju ketvirtadienį iš Vilniaus į Vilnių per Trakus ir Aukštadvarį už 210 Lt = perku bilietą į STOMP!
Bilietai.lt jau yra info, kad bus 3 pasirodymai (1nas kovo 28 d., 2 kovo 29 d.), bilietai nuo 120 iki 200 Lt. Operos ir baleto teatras.
Jamam. :)

Keep the change arba “Taxi!”

Kurį laiką sukau galvą dėl vienos kvailos investicijos. Pagaliau nusprendžiau, kad tuos 200 Lt geriau išleisiu kitur. Tas “kitur” tapo tokiu beprasmišku “kitur”, kad jau geriau būčiau investavus kvailai.

Ketvirtadienį turėjau važiuoti ~20 km už Vilniaus, traukiniu. 20:30 Vilnius - Kaunas. Nežinau kas man užplaukė, bet pravažiavau sustojimą, kuriame reikėjo išlipti. Fantaaastika! Kai susivokiau, aš, su visu traukiniu, jau buvau tolokai UŽ kelionės tikslo. =|

Naktis. Žiema. Kitas sustojimas - “the middle of nowhere”. Ką daryyyt? (Radži, eik iš čia!) Tada prisiminiau kaip prieš keletą metų, irgi žiemą, traukiny užmigau (buvau pavargus, o vagone taip šilta ir gera) ir teko skambinti varpais, kad atvažiuotų (iš Vilniaus į Vievį) pasiimti manęs iš geležinkelio stoties. Ačiū, daugiau nenoriu - pernelyg ryškūs prisiminimai = aš, pusvalandį stovinti vieninteliame apšviestame plotelyje naktiniame Vievyje, aplinkui tamsoje slampinėjant kardadančiams tigrams. Tas pusvalandis truko šviesmetį. Ir apsirengus buvau toli gražu ne pagal sezoną. Tokia a la Nicole Kidman Dogvilyje. Shivers!

Taigi, sėdžiu nustėrusi, galvoje “pyyyp!”. Galimybė išlipti kitoje stotelėje nežavi = visuomeninis transportas jau miega, o gauti Dogvilyje taxi, mažai šansų, net jei ir gaučiau, tai, aišku, kokį nors “dušmaną”, kuris nusivežtų tiesiu taikymu į savo kalnų trobelę ir prirakintų antrankiais prie radiatoriaus. Vot spasibo, chorošo, položytie na komod (poslie doždiečka, v čietvierg…).

Sėdžiu toliau, Kaunas artėja. Skambinu 118 ir klausiu ar yra traukinių / autobusų / pašto balandžių iš Kauno į Vilnių ~22:30. NĖRA! =/ Duokit, sakau, man Kauno taxi tel. Nr. Skambinu. Kiek, klausiu, kainuos iki Vilniaus? Nežinau, sako “centriukas”, susitarsit su vairuotoju. Mhm! Vaizduotė piešia kalnų trobelės radiatorių…

Skambinu kauniečiams draugams in the case man reikės nakvynės - prašyti mane transportuoti į Vilnių vidury nakties mintis, žinoma, kyla, bet liežuvis neapsiverčia (nesu iš tų, kurie verčia pasaulį suktis aplink save, labiau mėgstu, kai pasaulis sukasi SU manim = pati suhandlinsiu savo situation).

Kaunas. Iškviestas taxi (8 37 34 11 55, liuks operatorė, liuks vairuotojas - jeigu reiks Kaune taxi, skambinkit jiems). Baltas Mercedes Benz = almost riteris ant balto žirgo (kai pamačiau, vos susilaikiau nenusikvatojus). Su navigacija ir TV!!! =)

Į traukinį, sako, pavėlavot, aha, sakau, pavėlavau, kai protą dalino, pagalvoju. Simpatiškas vairuotojas, kvepiantis salonas, naktinė autostrada, malonus pokalbis = man visai patiko. Bet PATS freaky’škiausias dalykas, kad mano “varlės kelionė” kainavo LYGIAI tiek, kiek grynųjų turėjau piniginėj - 210 Lt (neskaičiuoju metalinių bei VISA Electron). T.y., maždaug tiek, kiek būčiau “kvailai investavus” = nenorėjau kvailai - teko dar kvailiau.

Moralas: nie chočieš - zastavim, nie ūmiejieš - naūčim = pay your dues!

Taip mes su ežiuku grįžom iš rūko. Jau namie. :)

Walk away from yesterday, walk away tomorrow

Manęs nėra namie.
(Toooli, ten, kur sniegenos, žemė niekieno, toooli.)

Greit grįšiu.
(Tik susirasiu draugą ir grįšiu. :) )

P.S.: Man baiss smagu, kad suomiai Lietuvą vadina ne kažkaip kreivai, bet “Liettua”. Gerai, kad ir lietuviai sako kažką panašaus į “Suomi”. (Ne, aš ne iš Suomijos grįšiu. Nors mintimis ten visada esu bent viena koja. Bet tokiu atveju ir grįšti iš ten negaliu, nes ESU Suomijoj permanently - stoviu ant Baltijos kranto akmeninio (pas juos nėra smėlio pakrantės, granitiniai luitai everywhere, net vidury Helsinkio, ant jų net medžiai auga (no idea how is it possible = magic¿) = gražumas!))