Ass on the grass

Nesąmonė yra laikyti šunį daugiabučio namo bute. Kur jį laikyti yra “sąmonė”? Nuosavo namo kieme? Styrantį prie būdos? Uždarytą voljere? Irgi nesąmonė. Tai ką - neturėti šuns visai? TAIP. NETURĖTI ŠUNS VISAI. Kodėl? Todėl, kad žmonės laiko šunis tik savo malonumui, o apie šuns malonumus net nemąsto. Pirma - iškastruoja arba sterilizuoja (čia, žinoma, šuns pageidavimu), antra - laiko uždarytą, besiilgintį šeimininkų, kol jie darbe, trečia - dresiruoja, kad šuo elgtųsi taip, kaip jam liepiama, ketvirta - tąso už pavadėlio, penkta - veda iš kantrybės kaimynus, nes šuo loja ir kaukia, šešta - “gamina” iš šunų miegapeles = visą dieną, kol nėra šeimininkų, šuo miega (miega net kai yra šeimininkai), be to, kas ypač svarbu dideliems šunims (pvz., dobermanams, rotveileriams, stafordšyrams, ryzenšnauceriams, etc.), retas kuris KASDIEN išveda šunį PABĖGIOTI (pasivaikščiojimas su pavadėliu nesiskaito), septinta - dergia žolynus šunų išmatomis. Man nemalonu matyti kaip šuo tuštinasi. Bet tenka kartais tai matyti. Dar nemaloniau, pasiėmus maišelį, surinkti šuns ekskrementus. Šlykštu, bet tenka. Kaip minėjau šuo ne mano = greitai šiltų š*dų (kvapas irgi geras) emėjos į rankas (su maišeliu, su maišeliu) karjerą baigsiu, bet kol dar nebaigiau negaliu nepasidalinti įspūdžiais. Kur daugiabutyje laikomą šunį vesti tuštintis? Į kiemą? O po to į tą patį kiemą leisti vaikus? (Neleisiu savo vaikams ir smėliadėžėse kapstytis = jose š*ka ir m*ža katės.) Ta proga mane net apšaukė senis su “maike” (pro langą) = einu sau gatve, šuo su pavadėliu ir antsnukiu (kaip priklauso) tursena šalia ir, aišku, uostinėja viską, ką tik gali pauostyti (jam tai turbūt vienintėlė atrakcija (triskart per dieną)), jau paš*kęs, š*das guli mano tašėje (maišelyje, o maišelis dėžutėje), ir staiga šalimais šaligatvio esanti gyvatvorė baigiasi ir atsiveria “pievelė”, po daugiabučio langais, žinoma, šuo žengteli į ją ir uosto žolę, atsidaro langas ir senis kažką man sako, o nieko nesigirdi, nes mašinos važiuoja = kelis kartus paklausiu “ką?”, jis tęsia savo begarsę prakalbą, deja, deja, nieko neišgirdau, bet, spėju, kad sakė kažką panašaus į “vyniokit iš mano pievelės meškeres!”, šuo prisiuostė tuo tarpu ir, gūžtelėję pečiais, mudu nuėjom toliau. Žmonės, surinkit savo šunų ekskrementus, nes dar bjauriau už š*kantį šunį yra šuns š*dą ant žolės paliekantis žmogus!

Kiss me

Sėdėjau šian, t.y. 7nį, t.y. vakar (nusišneku, nes dar tebesėdžiu, o jau 5ta valanda ryto = žiūriu tiesioginę Oskarų įteikimo ceremoniją, 80tąją (kodėl žmonės are shooting tiek daug filmų apie karą? + negaliu kaip nervina, kai neatitinka transliacijos ir reklamos intarpų garso stiprumas, velniai griebtų, užknisa tai garsinti, tai tylinti)), ir dirbau savo darbus (ah, kokie jau ten darbai 7nį gali būti, labiau šiaip užsiėmimai), žodžiu, dariau ką dariau, nevermind, nes svarbiausia ne ką dariau, o ką išgirdau. So, sėdžiu, TV is on (kaip foninis triukšmas), kartais žvilgteliu į ekraną (labai retais kartais). Ekrane filmas KEEPING MUM (IMDb user comments: “surprisingly wonderful English comedy” = don`t ask me - mačiau tik kai ką). Girdžiu kaip Maggie Smith sako Rowan`ui Atkinson`ui, kad Biblijoje gausu sekso ir užsimena apie Saliamono “Giesmių giesmę”. Atkinson`as pradeda skaityti, aš klausausi. Kažkur girdėta, topteli man. Bet angliškai jos nesu skaičius. O kai “dašyla” kur girdėta, vos nenusiverčiu nuo kėdės. Cituoju Saliamoną: “Let him kiss me with the kisses of his mouth: for thy love is better than wine.” Cituoju “dašilimą”: “Kiss me with your mouth, your love is better than wine.” Robbie Williams! Nors, tiesą sakant, laurai ne jam atitenka, jis tik perdainavo 1982aisiais grupės Tin Tin įrašytą dainą “Kiss me”. Still - šokiai pagal Šventąjį Raštą!

Pavadinimo tema šis tas iš Oskarų = vyras ir moteris už filmui sukurtą dainą gauna po statulėlę ir kartu išeina iš scenos į užkulisius, kur kažkas juos užkalbinęs pajuokauja maždaug taip:

- Tegul jie pasibučiuoja (meaning du Oskarai).

- Tai kad jie abudu vyrai…

- Nu tai čia juk Holivudas!

:)

Animal planet

Nekenčiu zoologijos sodų ir cirkų (jeigu yra cirkų, kuriuose tik akrobatai ir klounai - tokius galiu toleruoti). Nesuvokiama man kaip galima uždirbinėti pinigus išnaudojant gyvūnus. Ar daug laimės taip uždirbti pinigai gali suteikti? Manau, kad jie gali suteikti tik nelaimę = karma, mielieji, karma. Todėl visada smagu klausytis žinių, kuriose pranešama, kad zoologijos sode ištrūko koks nors tigras ir surijo kokį nors žioplį arba koks nors buivolas sumindė kokį nors prižiūrėtoją. Ne per seniausiai teko stebėti vaizdelį on TV, žiniose, kaip visas kaimas subėgo ir lazdomis bei akmenimis pridaužė pasiklydusį tigrą = įvarė jį į medį, tada lazdų ir akmenų pagalba iš jo išvarė ir visi pasijuto drąsuoliais. Tikiuosi, kad jie reinkarnuosis į tigrų medžiojamus gyvūnus, kad tigrai ilgai juos vaikys, o pagavę lėtai kramtys. Bet, pripažįstu, vakar žinios parodė gražų vaizdelį = jūrų muziejaus darbuotojas (jeigu tik neklystu) iš pipetės (ar kažko panašaus į pipetę) maitina neseniai išsiritusį pingviniuką - tas sėdi išsiskėtęs ir svyruoja į visas puses, nes nelabai dar lygsvarą nulaiko, o vyriška ranka jam padeda = nu gražu labai (vyrų rankos apskritai yra gražu, o padedančios pingviniukams - dar gražiau). Nors jūrų muziejai, kaip ir zoo, cirkai, gyvūnų parduotuvės ir panašios vietos, nekelia man teigiamų jausmų. Nebent juose gyventų susižeidę ir natūralioje aplinkoje nebegalintys išgyventi orkų apkramtyti ruoniai ar orientaciją praradę meškinai, ar psichologinių problemų turintys begemotai = kur jų problemomis rūpintųsi daktarai Dolitliai. Net namuose laikomi gyvūnai yra nusikaltimas prieš gamtą (šuo ne mano).

Noise-maker

Atsisėdau prie pianino. Ir ką? Kaip visada po ypač ilgo laiko tarpo, kuriuo prie klavišų net neprisiliečiau, juos liesti vėl buvo so nice. Keistas dalykas = jau gal metus negrojau (gal dar ilgiau), o viskas galvoj ir pirštuose kaip buvo, taip tebėra. Žinoma, iš pradžių šiek tiek stringi. Tiksliau stringa atmintis ar dar kažkas = nežinau kaip kitiems, bet man visada grojasi savaime, o ne “iš atminties”, t.y., aš nematau “vidiniame ekrane” natų - nežinau kaip paaiškinti = dar kai mokiausi muzikos mokykloje būdavo, jei grodama “nusimušu”, geriau jau pradėti vėl nuo pradžių, nes nežinau kurioj vietoj sustojau, negaliu groti nuo tos vietos, žodžiu, kaip aš groju - pati nesuprantu. Bet turiu savo klausytojus = kadangi groju daugiabučiame name, tai laikas nuo laiko kaimynai pasidalina įspūdžiais, pvz.: “seniai negrojai” ir pan., keista, kad niekas nesiskundžia = kažin, jei aš turėčiau kaimynystėje pianiną, stovintį kambaryje su gera akustika, o pati su muzika neturėčiau nieko bendro, ar patiktų man. Juo labiau, kai dabar galioja triukšmo valdymo įstatymas, pagal kurį aš keliu į jokius rėmus netelpantį triukšmą = man galima net policiją kviesti. Chuliganė.

Pažiūrėjau gabaliuką Fim Indoor Trial World Championship`08 per eurosport2. Tiksliau pasėdėjau išsižiojusi, spoksodama į TV ekraną = OMG! Noriu motociklo. NOW!

Prieš tai pasivaikščiojau su šunimi. Kaip visada: kai tik reikia prasilenkti su kažkokiais vaikinais, jie “laužia” kažką sort of “oi, koks šuniukas”, tuo tarpu žvairuodami į mane, nes “šuniukas” tai kovinės veislės. O man visada juokas ima, nes nepaisant rimtos išvaizdos, “šuniukas” gi galvoja, kad jis yra kačiukas. :)

Godless

Jei ir toliau Serbija tęs v tom žie dūchie, aš, Jeronimo vietoj, atsisakyčiau šiemet Eurovizijos dainų konkurse atstovauti Lietuvai = konkursas vyks Serbijoje.

Why, oh, why?

Todėl, kad Kosovas sort of atsiplėšė nuo Serbijos. Todėl, kad šitą judesį pasiruošę pripažinti didžiausios Europos valstybės ir JTO. Todėl, kad nepaisydami to Serbijos Bažnyčios hierarchai (ar panašiai įprasminti veikėjai) ragina valstybę nusipirkti iš Rusijos dar daugiau ginklų ir parodyti Kosovui jo vietą bei Dievo Pirštą. Vidurinį!

Gražu = Marijos Šerifovič daina “Molitva” - tikra Serbijos kvintesencija = gospodu pomolimsia - bang bang!!!

Juo gražiau, kad už tą dainą, pernai Helsinky išstaugtą serbiškai (kas suprato bent 1ną žodį?), balsavo susigraudinę europiečiai, manydami, kad dainuojama apie vargšų žūstančių kare serbų kančias ir maldas. O iš tikrųjų tai tiesiog eilinė banali dainelė apie meilę seilę.

Guns’n roses, f*ckin sh*t.

Aim, men!

Oi, atsiprašau - amen.

Sweet-voiced

Aš šian patenkinta, kaip katinas pagavęs pelę. Kažin, ar visiems taip būna, tiksliau - yra, kaip man = kai sugalvoju, ko tiksliai noriu, visada tai gaunu (jei tik atidžiai klausau vidinio balso) - nueinu ten, kur galiu tai rasti, ir randu. Tik ne visada turiu kantrybės laukti kiek reikia. Pavyzdys: noriu Pelevin’ą skaityti originalo kalba (Murakami irgi, bet kas iš to?). Jau rašiau, kad, kai neradau net vertimo ėmiau nerimastingai neršti per knygynus. Pagaliau gavau. Vertimą. Tada man kažkas atsitiko ir negalėjau net paimti tos knygos į rankas = vien pažiūrėjimas į ją made me sick (must be apsinuodijau skaitymu, o gal kaltas viršelio dizainas - nu jau toks idiotiškas), bet po kiek laiko ji mane prisijaukino ir pradėjau skaityti (viršelio dizainerė is on my black list = kaip galima tokį turinį kišti į tokią formą???). Tai štai - šian vidinis balsas mane už ausies nuvedė į netikėtą (man) vietą, kur manęs išsiilgęs laukė originalus Pelevin’as (tik, deja, ne su rože dantyse ir ne ant naktinio stalelio - kažkodėl vidinis balsas ignoruoja mano fantazijas = matyt jo pažiūros puritoniškos arba fantazija buvo skirta Čiapajevui = tai how much longer???). So, nusprendžiau, skaitysiu twice - ir LT ir RU = galėsiu palyginti kiek toli verčiant nusiirta nuo ištakų (hope so, kad ne tiek, kiek su LT viršeliu). Šiaip tai negalima manęs vesti ten, kur yra gerų knygų, kurias kas nors parduoda, nes aš jas nusipirksiu = negaliu atsispirti (bet šiuo atveju tai yra gerai) = kindda dopingas, sort of fetišas. Štai žiūriu dabar į naują 3jų pakopų piramidę ir jaučiuosi faraoniškai (gi ne vieną Pelevin’ą ten radau, nu). Pilnas Cvetajeva’os poezijos, prozos, dramaturgijos rinkinys 1name tome (reikia tokio ir Achmatova’os) = storuminis, išleistas 2008aisiais, šviežutėlis, naujutėlis (atminty praplaukė multikas apie drambliuką, nešusį vandenį pagirdyti dagiui = tas baisa - pabaisa (štūša - kutūša, RU) simpatulkinas, murmantis “šviežutėlis, naujutėlis, šiltutėlis…” ir jo neramios nosies plaukai, kokie 3) ir nors jis storas (rinkinys), bet lapai gan ploni (o šrifto dydis toks, kad viską perskaičius nosies tiesumu drošiu į optiką) = jis “suspaustas” kaip koks mp3 ir tai man patinka, nes taip taupomas popierius (kur LT galima nusipirkti popieriaus spauzdintuvui, pagaminto iš makulatūros, o ne balto balčiausio?). Neseniai gavau dovanų atseit prabangią užrašų knygą - kalendorių, kurios dizaineriai - maketuotojai panašiai talentingi, kaip jau minėta viršelio dizainerė (pavardės neminėjau) = paliko kuo plačiausius tuščius kraštus, užuot linijas subraižę per visą lapo plotį - negalima taip kvailai elgtis su popierium!!! Grįžtam prie temos - Cvetajeva’os storulis - irgi vidinio balso (tu tikras draugas, balse (teks sugalvoti tau vardą)) įvykdytas užsakymas. Piramidės pagrindas = pati plačiausia knyga - Beardsley’aus grafikos masterpiece’ai = ultimate grožis. Žiūriu į juos ir drėksta delnai. Turbūt žadinsiu savo uždulkėjusius ir apsimiegojusius pieštukus, trintukus, plunksnas ir tušus. + Reikia įsigyti normalią stalinę lempą = naujas task’as vidiniam balsui. Ir dar štai kas - šian papuoliau į pamišėlišką sniego pūgos kulminaciją ir įpuoliau kažkokiam vyriškiui į glėbį, nes nieko nesimatė prieš nosį, tai biškiuką sutrikom abu sekundei, tada apsikeitėm plačiausiom šypsenom ir galiausiai išsiskyrėm laimingi. Man visada patiko gamtos stichijos, patinka pasijusti jų dalimi (tik be cunamių aukų, prašyčiau). Na, nenorėčiau, kad man švystelėtų žaibas į glėbį, nors vasarą, kai prasideda naktinės liūtys su plieskiančiais žaibais - kai tamsoj blyksteli toks šviesos kiekis, kad beveik apanki, o tada beveik apkursti nuo trenksmo - man tiesiog šventinis laikotarpis.

Son of the gun

Some fūkin depresuoncas laikas nuo laiko nepatogiai spaudžia mano smegenis (pasivaikščiojimai, pasivažinėjimai, alkoholiai, šventi vandenys, šiokiadieniai nor savaitgaliai not helping = lėtinė atmaina), priežastys aiškių aiškiausios = klasikinis atvejis = bet nuo to ne lengviau nei kiek.
Visų durniausia (o gal vis gi protingiausia - nes logiška), kad ieškodama š*knoj sviesto galiu prisiprašyti tikrų problemų = toks visatos dėsnis = jei dėjuoji, kai nėra dėl ko dėjuoti - gausi, ką užsisakei = realią priežastį dėjuoti, realią problemą + reikės susimokėti už jos pristatymą skubiu paštu ir dar arbatpinigių, kaip priklauso, duosi.
Ta proga - kindda spaudimui sumažinti - nusipirkau 2 DVD apie depresuojančius samdomus žudikus = kad depresuoncą iš smegenų išventiliuotų = at least for a while, nu.
Question: kodėl išnyko tirai? Pvz., Kalvarijų gatvėj buvo vienas. Su didžiausiu džiaugsmu eičiau pašaudyti skardinių tankiukų. Thinking about ekskomisarų (ar kaip ten jie) šaudyklą = depresuoncui kulką į kaktą ir į morgą.
Bang bang.

Thanksgiving

“Turininga veikla”, susijusi su blog’ais, tokia kaip rašymas to, kas neįdomu niekam, išskyrus mane, ir skaitymas nepažįstamų žmonių sąmonės srautų (man neįdomūs “žurnalistiniai” blog’ai, neįsižeiskit, kas tokius rašot), pasirodo, gali būti kažkuo dar nei tik priežastimi gaišti laiką. Turiu daiktinį šito teiginio įrodymą.
Šiandieninis post’as skirtas padėkoti Vicky = ji savo komentare nurodė puslapį www.knygynai.lt = pagaliau turiu knygą, kurios niekur negalėjau rasti. Nuostabu - “niekas iš niekur neatsiranda ir niekas į niekur nedingsta”. Ačiū, Vicky! :)
Ir ačiū drakončikui, kuris in the first place pripūtė man miglos, kad aš esu in desperately need of Vidinė Mongolija map.
Thanks guys!! :))

Lost time is never found again

“Gerbiami keleiviai, nepamirškite LAIKU pasižymėti bilietų.” Kaskart, girdėdama šitą frazę troleibuse, susimąstau, ką ja norima pasakyti = ką ji IŠ TIKRŲJŲ reiškia.

“Gerbiami keleiviai” = sykį visa man, kaip keleivei, skirta pagarba susikoncentravo troleibuso duryse. Pustuščio troleibuso. Ir kažin ar be puspročio vairuotojo pagalbos būčiau ją pajutus. Malonu buvo jausti ne tik pagarbą, bet ir išskirtinį dėmesį = juk ne kiekvieną gerbiamą keleivį trinkteli durimis.
Vieną kartą pasijutau beveik palaiminta. I mean it. Iš troleibuso išlipantis vaikinas man, įlipančiai į troleibusą, padovanojo savo talonėlį. Saugau jį, kaip relikviją, ateities kartoms. Dovanotojo žvilgsnis ir šypsena padarė man tokį įspūdį, kad jo veidą atmintis gali iki šiol atkurti. Bet stotelė, kurioje įvyko šitas šventojo sakramento priėmimo aktas, jau nebeegzistuoja = ji buvo Gedimino prospekte.

“Nepamirškite” = kaip galima pamiršti, sakykim, vairuojant automobilį sukti vairą? = jeigu važiuoji troleibusu, savaime aišku, žymiesi talonėlį. Kai kontrolierius prašo parodyti bilietą, pasiteisinimas “pamiršau” neatrodo įtikinamas iš jokios pusės. Nebent galėčiau pateikti medicininę pažymą, kad sergu skleroze.

“Laiku pasižymėti bilietų” = su “pasižymėti bilietų” viskas aišku ir logiška = tokia tvarka troleibuse, bet kuo čia dėtas laikas? Kada yra “laiku”, o kada “ne laiku”? Iš kur man žinoti, kai žymiu talonėlį, ar laikas tam tinkamas? Gal dar per anksti? Gal jau vėluoju?

Labai “užlankstyta”, filosofinė, egzistencialistinė frazė, pilna slaptos prasmės.

Turbūt jau pats laikas imti į rankas Marcel’io Proust’o “A LA RECHERCHE DU TEMPS PERDU” = gal tada “kas buvo paslėpta taps matoma”?

P.S.: What is the most important thing in comedy? Timing!