Fair or dare?

Praktiškai išbandyti, or what:

“…sticks and stones WON’T break my bones…” = AC/DC, Beating Around The Bush (Highway To Hell, 1979);

“…sticks and stones WILL break my bones…” = MADONNA, Like It Or Not (Confessions On A Dance Floor, 2005).

Hm.

ARCTIC MONKEYS |Whatever People Say I Am, That’s What I’m Not|

- The View From The Afternoon - labiausiai “vežanti” daina = 10*****
- You Probably Couldn’t See For The Lights, But You Were Looking Straight At Me = 10***
- When The Sun Goes Down = 10***
(aka Scummy (iš Beneath The Boardwalk) = which is much better, more powerful ir visai kita garso kokybė)
- Still Take You Home = 10***
- Dancing Shoes = 10***
- Fake Tales Of San Francisco = 10***
- Perhaps Vampires Is A Bit Strong, But… = 10
(norėjau sumažinti balą iki 9nių - už “all you people are vampires!” riksmą (nors ir gryna tiesa) gale = sugadino visą dainą (o tau, Rokai, skaičiau, pataisė), bet tiek to, tik žvaigždutes nuėmiau = tokius dalykus rėkauti reikia stipriai ir garsiai, o ne kažkur iš už kampo)
- From The Ritz To The Rubble = 10
- Red Light Indicates Doors Are Secured = 10
- Mardy Bum = 10
(optimistinis “gitaryčių motyviukas” in a sec užpučia man vaikystės vasarų prisiminimus)
- I Bet You Look Good On The Dancefloor = 9
- A Certain Romance = 8
(gera pradžia ir gera pabaiga (ne pati-pati pabaiga, bet šiek tiek prieš ją))
- Riot Van = 8
(lėti gabalai man ne per labiausiai patinka at the moment, nors Alex’as čia fantastiškai taria priebalses (taip - būtent priebalses, nes balses jis ir visur kitur taria nerealiai, ypač simpatiškas reikalas yra “f*ck” su “u” trumpąja) ir apskritai jo akcentas (kažkokio ten Londono priemiesčio ar ko) gerai skamba)
Bet, kuris AM albumas = Favourite Worst Nightmare ar Whatever People Say I Am, That’s What I’m Not man patinka labiau, negalėčiau pasakyti. Reikia palikti, kad “nusistovėtų”. Anyway - AČIŪ, Rokai. Ir gal jau užtenka man tavo vardą linksniuoti čia - iš tikrųjų, gana, nes kyla grėsmė, kad Cukrus ir Druska bus pakeisti Rokas Hot Chili Peppers or smth.

2 in 1 (3 in 1)

Kada neįmanoma vienam ir tam pačiam tikslui panaudoti aritmetikos, gramatikos ir logikos? Kai, kalbėdamas, burną naudoji atskirai nuo smegenų!
Kada vaikai mokykloje išmoksta skirti skaitmenis vienus nuo kitų, sužino kuris skaičius kiek turi nulių = 10, 100, 1000 ir t.t., kaip reikia tarti skaičių vienaskaitos ir daugiskaitos galūnes = šimtAS, 2 šimtAI, tūkstantIS, 2 tūkstančIAI - kada? Pradinėse klasėse.
Vienok įspūdingi kiekiai suaugusių tetų (priedurnių) ir dėdžių (priedurnių) užtikrintai demonstruoja nulinį logikos lygį = “2 tūkstantIS 8ieji metai”. Nuolat! Turbūt nėra nei vieno Seimo nario, nei apskritai jokio žmogaus, einančio valstybės tarnautojo pareigas, galinčio “2008ieji metai”ištarti teisingai.
Tokiems minties galiūnams pats tinkamiausias užsiėmimas ever yra koks? Valstybės reikalų handlinimas.
Oh yeah, dešimt balAS!

ARCTIC MONKEYS |Favourite Worst Nightmare|

3čia diena, kai ausinės nuo mano ausų nenulipa (nors jokia tai ne ypatinga aplinkybė = kasdienybė more or less) ir jose - ir ausinėse, ir ausyse - savo jauno lengvai kimstelėjusio balso stygas plėšo Alex’as, o chebryte plėšo gitarų stygas ir lupa būgnus. That’s ok, I don’t mind! Actually, I like that. Ir dabar, per daug nesiplėsdama, sudėliosiu balus. 1nam albumui. Turiu dar 1ną. Ir dar plius keliolika gabalų (bus). Bet jau anksčiau minėjau, kad zovada man at the moment ne ypač = neskubam. Šiaip jau man patinka visas albumas, bet vis tiek (vistiek?) jame yra dainų, kurios patinka über. Po kurio laiko, jei aš pati pasikeisiu, gali būti, kad ir balai persiskirstys kitaip, bet šiandien esu štai tokia. Žiūrim, ką turim:
- Teddy Picker = POP STAR (gabalas, kuris patiks visiems be išimties, o jeigu nepatiks, eikit greičiau pas ausų gydytoją - jei ilgiau lauksit, gali likti nepagydomų komplikacijų = now! = chop chop!)
- Brainstorm = 10
- Balaclava = 10
- This House Is A Circus = 10
- D Is For Dangerous = 10
- If You Were There Beware = 10
- Old Yellow Bricks = 10
- Fluorescent Adolescent = 9
- Do Me A Favour = 9
- The Bad Thing = 9
- Only Ones Who Knows = 8
- 505 = 8 (joje yra mano favourite ones eilutės: ” I’m going back to 505, if it’s a 7 hours flight or if 45 minutes drive…” = nežinau kodėl, bet jos buvo kaip tik tai, ko man reikėjo (be to, jose - mano skaičiai 1, 7 ir 9 (Rokai, tikiuosi, šypsaisi))).

Ir man niekaip neatsibosta Chun Li (Li’s?) Flying Bird Kick. Zajielo :) Mėgčiau su ja ausyse ir su snieglente po kojomis mokytis Flying Bird Kick’o kur nors Švedijos / Suomijos / Norvegijos sniegynuose.

No comments!

Kas per š_das?! Kam blog’uose po post’ais reikalingi komentarai? Mano subjektyvia nuomone - kinda pokalbiui. Ne?

Right, pokalbis pradėtas. Kalbamės, blah blah blah. Kaip baigti pradėtą pokalbį? Nekalbėti. Ok = jeigu pokalbio pabaiga yra logiška, t.y. “išsėmus” temą arba atsakius “taip” arba “ne”, kai būna užduotas klausimas, arba rėžus tiesiai “nenoriu apie tai kalbėtis” bei “viso gero”. Bet, kai 1nas iš 2jų besikalbančių žmonių out of the blue nutyla = wtf?

Nesuprantu ir tokio reiškinio, kai blog’ą rašantis žmogus niekaip nereaguoja į komentarus po savo post’ais. Kas čia? Too busy? Too ignorant? Too self-important? Too disrespectful? Too “don’t give a damn”? Well, none too good.

Bet nevermind. Grįžkim prie to, kai be priežasties (na, priežastis visada yra, tik ne visada ji būna rimta) nutrūksta pradėtas ir net neįpusėjęs pokalbis. Jeigu tai įvyksta ne blog’e, o dviese geriant kavą, galima nuspėti, kad nutilęs žmogus arba a) įsižeidė ir nebeturi ūpo kalbėtis (su sąlyga, kad tikrai buvo kažkuo įžeistas), arba b) yra abejingas pokalbio temai bei pašnekovui (kas nėra labai logiška, nes tokiu atveju ir situacijos “dviese geriant kavą” nebūtų buvę).

Žodžiu, man neaišku, kam tas š_do malimas = jeigu nenorit kalbėtis, nekomentuokit at all, bet jei jau pradėjot pokalbį, užbaikit jį kaip pridera. Supykau.

AM’s favourite move for this evening

Chun Li Flying Bird Kick.

Oh hell yeah!

Man patinka, kai pradžioje, po frazės “show us your special move”, pasigirsta kažkurio iš jų kvatojimas.
(Ir pereina į kosulį…)

Kickin’ gabaliukas.

Rokui apie roką #1 (kaip žadėjau)

(Žinau, kad šitas post’as bus “priplaukęs”, nes “lūžtu”, bet nevermind ir išvis - who cares?)

Arctic Monkeys jau sukasi į mano smegenus.

Užsidėjau ausines, 1ma daina, 2tra daina (dar net nežiūrėjau kaip jos vadinasi = reikia perkelti į kantuperį, o aš dar biškiuką tingiu) ir jaučiu, kaip grįžta mūsų grupės (mokykloj) prisiminimai… Eiktusau = prajuokino ir a little bit sunervino, nes išlindo viskas - ir kaip durniavom (juokinga), ir kaip psichavom, visi durų trankymai ir gitarų dalinimai (dar juokingiau). Visi… ne, šito nesakysiu. OMG…
Bet tai nesvarbu. Svarbu, kad beveik buvau susiruošus šitą post’ą įrašyti į “manomano” kategoriją. Tai reiškia, kad po 3čios dainos (kokstenjospavadinimas) pradėjo “vežti”. Bet, kadangi čia muzika, turiu rašyti į “mikrofonas”. (Tvarka bus.)
Kolkas dar negaliu išvardinti paeiliui dainų, kurios patinka labiausiai, bet tokių tikrai yra (ir jos dar bus išvardintos), kaip yra ir tokių, kurios “nieko”, ir kurios “nelabai”. Žodžiu, klausau toliau = dar n+k kartų repeat’o ir galima bus rašyti #2, kai pasivaikščiosiu kokią savaitę su savo Gerb. Draugu Telefonu, pumpuojančiu man į ausis brit/what’ą? = rock’ą ar punk’ą?
Aš su ausinėm jau kokias porą valandų (ne tom, kurios Gerb. Draugo Telefono, kitom - Gerb. Draugės Stereoaparatūros) = įsivaizduoju, kas bus, kai jas nusiimsiu… A??? Ką sakai?! :)

Gerai, einu. Kur nors. Naktį.

Pavyzdžiui - miegoti.

Bet prieš tai einu į vonią.
(Na ir ataskaitas aš čia duodu, bet juk perspėjau, kad bus “priplaukęs” post’as. Gal net jis bus ištrintas, kai atsibusiu, nes nujaučiu parašiusi visišką “briedą”.)

Taškas štai čia.

Dress’iruotas individualumas

Klausimas - kas pas mus vadinasi “intelektualiosios mados kūrėjais”? Atsakymas - A&V. No further questions, huh? Ehm… Intelektualiosios mados? O kas yra neintelektualioji mada? O kiek intelektualumo reikia turėti, kad aprengtum skirtingus žmones vienodai? Nedaug = paslepi jų individualumą po savo “intelektualiais” drabužiais ir gražu. Tik ne man. Nes man atrodo, kad Alina Orlova, Jurga Šeduikytė ir Julija Ritčik yra skirtingos asmenybės, vienok “intelektualiai” išoriškai suvienodintos by A&V. Man keista, nes įžiūriu tame huge prieštaravimą = teko skaityti štai tokį Aleksandro pareiškimą: “kurdamas sceninį atlikėjo įvaizdį, dizaineris turi stengtis pabrėžti jo individualumą”. Tai kodėl nesistengia? Nes Julija Helsinky buvo tokia “intelektualiai” individuali, kad net nebeliko pasirodymo esmės - jos dainos įspūdžio (o juk vaizdas, t.y. ir drabužiai bei aksesuarai, turėjo išreikšti dainą, mažų mažiausiai drabužiai (ir ta idiotiška gitara) turėjo bent jau vizualiai netrukdyti). Tikiuosi, kad Alina nepradės koncertuoti prie inkrustuoto auksinio fortepijono, net jei to reikalaus mados tendencijos. Gerai kad Jurga scenoj be instrumento = nėra ką inkrustuoti. Bet yra ką juodai aprengti ir apauti TAIS batais. Intelekto katarsis. Matėt kaip A&V ją aprengė “Metų moters” apdovanojimui = tragedija. Kur ten buvo Jurgos asmenybė? (Paryžiuj?) Suknelė iš kolekcijos (individualu…), baltos (?!) pėdkelnės, kad būtų dar kraupiau, ir “pirmą kartą” matomi platforminiai aukštakulniai su raišteliais, juodi, matyt, kad dėrėtų su plaukais (Julija ir Alina avi tokius pat). What happend to asmenybės atskleidimas? Sure, kiekvienas dizaineris galvoja, kad kuria pačius gražiausius drabužius (aš dėl drabužių (atskirai nuo asmens) grožio ir nesiginčiju), bet, deja, retai kuris gali aprengti žmogų, atskleisdamas to žmogaus (o ne paties dizainerio) asmenybę, individualumą ir intelektualumą. Štai kur bėda. Pabrėžiu, aš kalbu ne apie drabužių kokybę, o apie atlikėjo asmenybės (ar bent jau jo atliekamos muzikos) atskleidimą drabužiais. Tai ne taip paprasta. Tam reikia norėti (ir sugebėti) parodyti kito žmogaus savitumą, o ne vien pasirodyti pačiam, tiesiog uždėjus ant kito žmogaus savo etiketę. Not good.

Here, there and everywhere

Kovo 11ta, birželio 14ta, liepos 6ta, rugpjūčio 23ia, spalio 25ta, sausio 1ma, sausio 13ta, vasario 16ta (ir tos, kurias praleidau) taip, kaip yra sudirbamos Marijos Žemėje (jų oficialioji versija) man asmeniškai kelia pasišlykštėjimą. Pseudopatriotizmas, kuris tapo tik pokalbio tema, yra apgailėtinas dalykas. Geriau tiesiog tylėkit. Eikit pasiieškoti naivesnių už mane. Vienintelis daugmaž įmanomas žiūrėti ir girdėti dalykas šiandien buvo dok. f. “Mes ateinam!”. Neaiškinsiu kodėl, nes ir taip aišku. Kertu lažybų, kad jį nuo šiol kokius 20 metų rodys kasmet. “Ach, kaip gera gyventi Lietuvoje, oijojoi…” - nu jklmn, nei čia taip gera, nei taip bloga = kur gimei, ten ir gyventi gera (ir bloga) ir neaiškinkit man, kad čia super ypač duper patriotizmas - čia elementariausias KONFORMIZMAS! Kur užaugai, kur visi kalba suprantama kalba, kur visi supranta apie ką juokauji ir dėl ko dėjuoji, kur yra vieta, su kuria save identifikuoji, kur jautiesi saugus yra namai. Vieta, kurią saviniesi. Nes esi durnas žmogus, kuris mato 100 metrų spinduliu aplink savo nosį. Sėslus. Ir aš esu viena iš tokių durnių. Pavydžiu tiems, kurie bet kur pasaulyje jaučiasi savais, nes yra tiesiog šito pasaulio dalis (o gal ir kito) ir visur jiems vienodai gera (arba vienodai bloga). Ir aš taip noriu, tik, kažin, ar galiu. Nebandžiau.

Too strong to lose

Basta! Vsio! Užtenka! Gana! Kvit! Zip! Stop! Einavelniop! Dabar! Liaujuosi užsiiminėti viskuo iš eilės ir niekuo iš esmės! Kadangi aš nesu pagal astrologiją Gemini, todėl mane blaškymasis vienu metu į visas puses vargina. Ką jau ten vargina - varo iš proto! So, jokių naujų darbų nor idėjų = pirmiausiai susitvarkom su tuo, ką turim, t.y. užbaigiam, ką pradėjom. Tik ne viską vienu metu, nes tokiu atveju ir mane galima bus ketvirčiuoti su nihonto.

Simple plan - imu VIENĄ knygą ir ją skaitau do pobiednovo konca, net jei ir apsivemčiau (tą patį metodą taikysiu presumably visam kam). Nelabai gražu taip kalbėti, bet juk negražiai galvoju, tai koks skirtumas? Nepradėsiu gi meluoti, kad pasirodyčiau gražesnė. Nors galima. Bet dar ko?

Vienas mano labai gerbiamas ir stipriai mylimas išmintingas žmogus (jau pensijoje) štai ką sako apie tokią highly unrecommended Gemini’šką situaciją: “barbė - devyndarbė š*ko, m*žo, skiedras rinko…”. Štai kiek grožio užvanojau at once.

So, stabdom perkaitusius arklius = nors ir kaip man patinka zovados beprotybė, bet šioks toks proto rezervas man dar bus reikalingas.

On my mind (off my mind)

Sykį, kokiais 2002aisiais metais, vienas toks architektas, turėdamas omeny mane, ir būdamas 100% tikras, kad neklysta, pasakė štai ką: “arogancija - pagrindinis tavo charakterio bruožas”. Šiandien kažkodėl tai prisiminiau. Gal todėl, kad atsikėliau skaudančia galva? Ir ne tiek galva, kiek kaklu. Ar gali būti, kad naktį mano nuosava galva (ir kaklas) gyvena atskirą nuo likusio kūno gyvenimą = beprotiškai šėlsta = nes visa kita, atrodo, ramiai gulėjo ir miegojo. Gerai, nenukrypstam nuo temos. Arogancija. Kodėl apskritai taip ilgai prisimenu tą pareiškimą? Žmogus, su tokia gilia įžvalga, nepažįsta manęs taip gerai, kad jo žodžius turėčiau taip rimtai (ir ilgai) svarstyti. Kita vertus, jis įsivaizduoja mane puikiai pažįstantis. (Hmz…) Gal įstrigo į atmintį todėl, kad pareikšta buvo ypač netikėtai ir ypatingoj situacijoj, kuri savaime lieka atminty labai ryški, o dar ir paryškinta tokiu prasmingu pareiškimu. Kurio tada buvau pritrenkta. Ištikta stabo. Praradau kalbos dovaną. Šalia manęs stovintis advokatas, man atrodo, irgi panašiai pasijuto. Mes pažvelgėm vienas į kitą, tada į architektą, kuris neabejodamas savo kompetencija arogancijos klausimu, žiūrėjo atgal į mus, ir pakeitėm pokalbio temą. Gal ne tiek pakeitėm temą, kiek nesureagavom (išoriškai) į pareiškimą “ne į temą”, nors pareiškėjas ir tikėjosi, kad turi klausytojus savo temos plėtotei. Neįsivaizduoju kaip aš tuo metu susitvarkiau su savo savigarba - turbūt ją tiesiog užčiaupiau vienu ypač tiksliu ir stipriu judesiu. O šįryt mano skaudanti galva vėl ryškiai išspaudė pareiškėjo ir pareiškimo vaizdą. Man taip būna. Turbūt čia arogancijos pašalinis efektas. Bet, kai išeisiu iš dušo, kai visa mano arogancija kartu su vandeniu, šampūnu, dušo žele ir dantų pasta bus nutekėjus į kanalizaciją, vėl būsiu nearogantiška. Nejaugi įmanoma vandeniu nuplauti charakterio bruožus? Įmanoma. Pabaigai citata: “Kiek būtų vertas tavo (mano) charakteris, jeigu sumanytum jį parduoti - pilnos mažmeninės kainos ar tik tiek, kiek kainuoja atpigintos prekės?” (H.J.B.) Nežinau, nežinau. Kažin ar kada nors apskritai galėčiau sumanyti jį parduoti. (Arogancijos įtaka, for real.)

Strange feeling

Turiu laisvo laiko. Yay! Ir laisvų (?) minčių. Hm.

Dar turiu 5ias pradėtas skaityti knygas. 2 pradėtus rimtus darbus. 1nus nesutvarkytus namus (kuriuos šian “užlaušiu”).

Ir dar - stoviu ant veganizmo slenksčio (o kaip reikės pasielgti su vilnoniais megztiniais ir odinėm pirštinėm? Dar daug reikia išsiaiškinti about all that. Mama pakraupus = vakar apturėjom diskusiją apie bitę, kuri per savo gyvenimą suneša ~ ketvirtadalį arbatinio šaukštelio medaus, o mes jį valgom stiklainiais = kaip stipriai žmogaus veikla, kuriai nėra būtinybės, iškreipė pasaulio pusiausvyrą? Mama: “gerai, gerai, kaip gi tu valgysi tą savo žolę - ji juk irgi gyva?” Na, ir ką jai atsakyti? :) )

Ir šiaip esu in the middle of nowhere = ar čia aš vienintelė tokia “priplaukus”, ar viena iš daugelio? Nors iš esmės juk manau, kad niekas niekada ir nebūna niekur kitur, kaip tik tame absoliučiame middle of nowhere taške (no fear - destination darkness). Ir per amžius amžinuosius įsivaizduojam turį galimybę nuveikti kažin ką nepakartojamo, nors iš tikrųjų teišgalim tik dar kartą pakartoti tą pačią klaidą.

Jeez, kodėl pastaruoju metu rašau tokias graudžiais verksmais atsiduodančias melancholiškas egzistencialistines nesąmones? Jaučiuosi juk visai ne taip. Jaučiuosi gerai. Ir kodėl turėčiau nesijausti gerai? Bet nepradėsiu gi rašyti post’ų “kaip man gera gyventi” arba ” kaip aš visus myliu”, arba “pozityvaus mąstymo nauda” = tokie rašiniai man taip pat “patinka”, kaip rožinės suknelės. Arba Valentino dienos. Dėmesio: nebandykit man pirštis kada nors vasario 14tą = nesutiksiu. Galėsit ramiai sau žygiuoti į karą.

Nu ir ką, žinoma, prisiminiau rožinį dalyką, kuris man patinka = Aerosmith dainą “PINK”, tik ją “vartoti” reikia kartu su video klipu. Senas. Liuks.

Baigiu. Einu “laužti” namų.

To ask for trouble

Vakar maniau, kad mirsiu. Bet nemiriau. Labai gerai. Spėju, kad tai dar pasikartos (tas nemirimo dalykas irgi, tikiuosi) = gal man kas nors rimto? Nenoriu. Žinau, ką reikia padaryti, bet irgi nenoriu. O reikia. Prisiversti. Nes geriau jau šitas nenoriu (kurį žinau), negu dar kartą anas (kurį spėju). Šiaip jau man nereikia nei vieno iš jų. Bet niekada nebūna viskas kaip reikia = ir vištos, ir medžiotojai amžinai šalia.
- O tada mes paimsim akmenį!
- Ar gali tu patylėt?!

Come hell or high water

Rašytojų dienos proga (jei neklystu - tarptautinės) mažytė duoklė Albert’ui Camus (cituoju jo parašytus žodžius): “…kenčiam nuo tos keistos tuštumos ir ilgesingo nesugebėjimo prisitaikyti, atsirandančių po pernelyg didelių aistrų proveržių ir sekinančių poelgių. / Būtent tai ir yra pragaras. Bet jis, kaip aiškiai matome, yra žemėje.”

O šituos, irgi by Camus, dedikuoju Høeg’ui: “…žiema nutrynė visas spalvas, nes viskas tapo balta, nuslopino visus garsus, nes juos sugeria sniegas, visus kvapus, nes juos užgožia šaltis…” (jeigu pragarą įsivaizduojam kaip karštį, tai šaltis turėtų būti rojum? Bespalviu, begarsiu, bekvapiu. Bejausmiu.).

Nowadays

Kas sugalvojo tą idiotišką DVD pakuotę/dėžutę? Kam ji tokia didelė? Kam tiek oversized plastmasės? Ir netaupomi ištekliai, ir užima daugiau vietos nei turėtų. Shitty attitude.
Įsigijau dar 2 DVD. Apimta sovieticus vaikystės nostalgijos. Vienas jų - multikas (reikia sakyti animacinis filmukas, bet man labiau patinka taip). Nelabai mėgau lėlinius multikus. Gal tik plastilininis apie boksininkus buvo geras. Na, dar apie vėžlį ir ežį, kurie apmovė žioplį tigriuką (liūtuką ar geparduką?). Gal dar apie tai “kaip šiąnakt šviečia mėnulis”. Ir apie Kuzią ir Nafanią. Ir dar Gieną ir Čieburašką. Ir auksinį berniuką. (Oho, nemažai.) Ir šitas. Tiesą sakant čia visas serialas apie hiperaktyvią cholerikę beždžionėlę, racionalų sangviniką papūginą, medituojantį melancholiką drambliuką ir filosofuojantį flegmatiką smauglį (mano numylėtinis, o jau jo antakiai, o jau jo balsas… ir apskritai, jų visų, t.y. juos įgarsinusių aktorių, balsų intonacijos yra neprilygstamos). Tai va, žiūriu ir juokiuosi ištisai, nes dabar dar juokingiau nei vaikystėj. Super.
O kitas - irgi iš sovieticus laikų, bet filmas. Tik dabar supratau, kad jis apie Vandenį (Aquarius, o ne aqua) = pagrindinis herojus - tobulas astrologinis Vandenio portretas. Pavadinimas? “Tot samyj Miunchgauzen”. Tik dabar supratau ir dar vieną dalyką, tiksliau - nesupratau. Kodėl jis mylėjo Martą? Aišku, meilės taip paprastai nepaaiškinsi, bet jam juk ne 16ka ir ne 18ka metų gi buvo, kad mylėtų bet ką. Juo labiau tą, kuris apie tave, tokį, koks esi tikrasis tu, nenori nieko net girdėti. Nes toks, koks Miunchgauzenas buvo, Martai netiko = jai reikėjo, kad jis išsižadėtų visko, kas buvo JIS, bet kai jis “mirė” kaip Miunchgauzenas ir “tapo” Miulleriu = tokiu, kaip visi, t.y. jokiu, jai irgi nepatiko. Ji “atsibudo” tik kai visuomenė jį kėsinosi dar kartą nužudyti = “nieūžieli vam obiazatielno nūžno ūbit čielovieka, štob poniat, što on žyvoj?!”. Žodžiu, vaikystėj ji man buvo graži ir nesupratau kodėl jis jos, tokios gražios, nesupranta, o dabar nesuprantu ką jis apskritai joje pamatė? Tai štai apie ką dabar galvoju. Be ryšio postas, bet tiek to, tegu gyvena.