Walking part

Einu šiandien gatve, prasilenkdama su random’iniais praeiviais.

Einu greitai. Aplenkiu kažką judantį ta pačia linkme.

Priešais ateina vaikinas. Kai priartėja, žvilgteliu į jo veidą. Ne, ne žvilgteliu, o žiūriu tiesiai į akis. Jis taip pat.

Sekundės dalis vidiniam suvokimui, kad jį pažįstu.

Bet mano veido išraiška nesikeičia. Žvilgsnio nepatraukiu. Ir jis ne.

Einu greitai. Jis dingsta iš mano regos lauko.

Taip prasilenkia du pažįstami žmonės.

Neatsisuku. Eidama kurį laiką galvoju kodėl.

Būtų užtekę šyptelėti, kilstelėti antakius. Stabtelėti, šnektelėti.

Gal neturiu jokio noro šnekėtis? Žmonės vis tiek vieni kitų ne(be)siklauso. Aplinkui vien tik monologai.

Todėl einu greitai.

UPD: (RU) /… Ostior, kak moji lieta, moj šag molodoj i čiotkij. I vsia moja pravota vot v etoj mojiej pochodkie. >> A ja ūchožū naviek i dūmajū: dien* viesiennij zapomnit moj bieg - i bieg mojiej sūmasšiedšiej tieni. >> Vies* vozdūch takaja liest*, što ja bystrotū ūdvojū. Niet vietra, no vietier jiest* nad etojū golovojū! >> Lietit za kryl*com kryl*co, vies* mir prolietajiet sbokū. Ja znajū svojo lico. Sievodnia ono žiestoko. …/ M.C.