Šian atsibudus 1st of all išgirdau į palangę beldžiantį lietų (”…and in her soul she felt the drops of that same, same rain…”), 2nd - lango rėmą glostantį vėją (”…she feels a whispering breeze rushing through her hair…”), tada smegenuose susilietė kažkokios mikroschemos jungtys ir vidinis projektorius įjungė šitą kiną. Nieko autobiografiško. Na, išskyrus tą didelį juodą daiktą.
(Outside her room: feels like 11*C, humidity 100%.)
Negaliu nei inkšti į eterį, nei staugti į mėnulį. Šiaip galiu, bet jums nebūtina to matyti (šį bei tą matėt). Einu kur nors. Ieškoti vėjo.
Ne, tai ne blog’o pabaiga (pykstu ant visų, kurie padėjo tašką). Ir ne pauzė (nes galiu rytoj sugalvoti parašyti naują post’ą (apie inkštimą, pavyzdžiui)). Tai kažkas. Man kažkas. Gal vis dar sausis (wake me up when september ends). Bet turbūt nieko.
(Tiesą sakant sunku man, nes mačiau Kawasaki mociką, tokį su mopedo padangom, juodą, labai tyliai užsivedė. Dar kaimynų katiną mačiau, pilką, sėdėjo ant mūro atbrailos kieme, grožėjosi pavasariu ir kažką man pasakė, aš pasilenkiau - kad geriau išgirsčiau, kai pakartos - jis pauostė mano nosį, o jo akys pačios mėlyniausios pasauly.)
Kad tik vėjo rasčiau.
Kiekvienam WP blog’e yra puslapis “about”. Vieni jį palieka likimo valiai, kiti įrašo kažką apie save, treti ištrina. Mano blog’e jo nėra = aš prie trečiųjų. Bet kartais pagalvoju apie jį. Šian man atrodo, kad tiktų tokį puslapį užpildyti tokiu turiniu (toliau bus rusiškas tekstas lietuviškom raidėm (kreivas reikalas)):
Ty, mieriaščij mienia po dniam,
So mnojū, žarkoj i biezdomnoj,
Po raspalionnym ploščiadiam -
Šatalsia - pod lūnoj ogromnoj?
I v začiūmlionnom kabakie,
Pod vizg nieistovovo val*sa,
Lomal li v p*janom kūlakie
Moji pronzitielnyjie pal*cy?
Kakim ja golosom vo snie
Šiepčiū - slychal? - O, dym i piepiel! -
Što možieš* znat* ty obo mnie,
Raz ty so mnoj nie spal i nie pil?
|Marina Cvietajieva|
Jeigu sukurčiau drabužių kolekciją ir pavadinčiau ją “Coco Chanel”, ir surengčiau defilė Paryžiaus “George V” viešbutyje, ir kolekciją, kaip amateur’išką, sukritikuotų Karl’as Lagerfeld’as, bet boutique’ų asortimento guru (daugiskaita) užsakytų visą partiją tų amateur’iškų skudurų ir nuvorišai išsi’line-up’intų prie matavimosi kabinų, manau, nekiltų anei jokio ažiotažo. Oh well, nuvorišų tarpe tai sure, kiltų. Bet plačioji visuomenė net glazom nie morgnūla by. I swear!
O va dėl Stano kažkodėl kilo.
(Mikelandželai, neburbėk, čia vsievo liš tolko zamietočka / refleksija.)
Smauglys:
- Ona krasiva! No - nieponiatna…
Londone D&G boutique apsipirkęs Berezovskis, užmatė šalimais esančiame Hermes boutique apsipirkinėjantį Abramovičių. Berezovskio apsauginiams šturmuojant Abramovičiaus apsauginių bloką, Berezovskis prasiveržė ir įpuolė pro Hermes boutique duris. Abramovičius atliko gudrų manevrą - “paslėpė” rankas už nugaros. Berezovskis nesutriko - tėškė šaukimą į teismą Abramovičiui po kojom. Šis veiksmas pagal britų teisinės sistemos kanonus “užskaitomas” teisėtu, jei pakanka liudininkų. Pakanka - ieškovo ir atsakovo apsauginiai, boutique personalas ir net boutique vaizdo kamerų įrašas. What a score!
Ne anekdotas.
Ar nekeista?
Kai tik įtiki, kad va va, na štai, pagaliau, dabar tai jau bus taip ir taip - POKŠT ir lieki nustebęs. Ir nusivylęs.
O kai tik susitaikai, kad ai, nu ką jau čia, būkim realistais, vėl bus tas ir tas - POKŠT ir irgi lieki nustebęs. Bet nusivylimo nė kvapo.
Keista.
Durk pirštu ir pataikysi į esmę. Sure! Kur gi dar? Pavyzdys: prie 1nos iš nuotraukų, iliustruojančių “pūkiškos” dainininkės nuostabią praeitį, štai toks nuostabus komentaras: “(ji) su dabar garsiu (juo) / blah blah blah /, vaikinas tada dar tik šokdavo per žymių dainininkų (t.y. jos) koncertus.” Juozaimaryte -> “DAR TIK”! (Daryti išvadą, kad nuostabaus straipsnio autorė - žurnalizmo super mega žvaigždė JAU, right?) That’s it - štai kas ryškiausiai apibrėžia gyvenimo vertę. Touché! Kiekvienas sucker’is, vos spėjęs pasakyti “labas”, klausia “kur dirbi?”. Gatves šluoju (jau), all right?
Impression. Imprint.
Taip giliai įsišaknijęs vyro-super-hero įvaizdis, kad išgirsti (kirtis ant -ti) vyrišką balsą jo savininko “silpnumo akimirką” ir kapituliuoji su visom savo ginkluočiausiom karinėm sausumos / jūrų / oro pajėgom in a blink of an eye -> RADIOHEAD Creep |Pablo Honey| (1993). Vaizdo klipas (kurį visi senų senovėj matė, taigi, visiems aišku apie ką kalbu) - vienas tų genialiai paprastų - kažkoks nežemiškas. Gal tik man. Gitaros fūzas brūkšteli per mano nervų galiukus: prisimenu kaip pirmą kartą Remis koja jį spustelėjęs, savo gitaros stygomis padarė man įspūdį - suveikė visos mano radiolokacinės sistemos, pasijutau apšerkšnijusi ir atitirpusi at once. Ir tuo tarpu, kai Thom’as Yorke’as kompleksuoja dėl savo akies (”…but I’m a creep, I’m a weirdo, what the hell am I doing here, I don’t belong here…”), man jo akis labai patinka. Nes being different is being special. (Nekalbu apie tai, kokia kaina.) Turiu tokią teoriją, kad kai kurie žmonės (gyvūnai, gyvi padarai, subjektai, objektai, negyvi daiktai) yra per daug tobuli, todėl negali turėti “perfect body” ir “perfect soul” viename. Gal ir įmanoma turėti viską (”…whatever makes you happy, whatever you want…”), bet tik ne viską iš karto.
Aimee Mullins man visada atrodė - cituoju Yorke’ą - “f*cking special”.
Norint “have control”, reikia turėti “perfect soul” - “perfect body” nie v ščiot.
