Spiritus sanus in mens sana in corpore sano?

Impression. Imprint.

Taip giliai įsišaknijęs vyro-super-hero įvaizdis, kad išgirsti (kirtis ant -ti) vyrišką balsą jo savininko “silpnumo akimirką” ir kapituliuoji su visom savo ginkluočiausiom karinėm sausumos / jūrų / oro pajėgom in a blink of an eye -> RADIOHEAD Creep |Pablo Honey| (1993). Vaizdo klipas (kurį visi senų senovėj matė, taigi, visiems aišku apie ką kalbu) - vienas tų genialiai paprastų - kažkoks nežemiškas. Gal tik man. Gitaros fūzas brūkšteli per mano nervų galiukus: prisimenu kaip pirmą kartą Remis koja jį spustelėjęs, savo gitaros stygomis padarė man įspūdį - suveikė visos mano radiolokacinės sistemos, pasijutau apšerkšnijusi ir atitirpusi at once. Ir tuo tarpu, kai Thom’as Yorke’as kompleksuoja dėl savo akies (”…but I’m a creep, I’m a weirdo, what the hell am I doing here, I don’t belong here…”), man jo akis labai patinka. Nes being different is being special. (Nekalbu apie tai, kokia kaina.) Turiu tokią teoriją, kad kai kurie žmonės (gyvūnai, gyvi padarai, subjektai, objektai, negyvi daiktai) yra per daug tobuli, todėl negali turėti “perfect body” ir “perfect soul” viename. Gal ir įmanoma turėti viską (”…whatever makes you happy, whatever you want…”), bet tik ne viską iš karto.

Aimee Mullins man visada atrodė - cituoju Yorke’ą - “f*cking special”.

Norint “have control”, reikia turėti “perfect soul” - “perfect body” nie v ščiot.