Was it your quality or high quantity

Geometrija. Sruktūra. Ritmas. (Būdūščij volšiebnik.) Tvarka. Tikslumas. Precizija. Kokybė. Tikrumas. Grynumas. Garbingumas. Esmė. (Kaip man nepatinka žodžiai, rrrrrr! Jais vis tiek negali pasakyti to, ką jie turėtų reikšti.) Diagnozė be psichoanalizės (anyone?) - meaning išvardinau dalykus, kurie man patinka. (Neduodu konteksto.) Nihontō ir haiku. Brėžiniai. Partitūros. Ir that’s enough for “oglasitie vies* spisok, požaluista”.

Nenešioju papuošalų. Bižuterijos. Nereikalingų detalių. Kai reikia taško, ant piršto užsimaunu žiedą. Kažkaip svetimkūnis.

Hooked on these masterpieces - grandininiai šarvai abiems riešams. (Psichoanalizė: antrankiai? (Gosh, all those “snimaj parik, ja tiebia ūznala” voices! Shut the fck up - that’s all I need. Not that that. Unnhhh, whatever!)) >> Post >> Blog >> Shop

Neapčiuopiami dalykai. Like Absolute Space. (Duodu konteksto.)

Imo chaosas irgi turi savo sruktūrą. Tik sudėtinga nustatyti ar ordo ad chao, ar ordo ab chao, kai apskritimas neturi nei pradžios, nei pabaigos. ( <- Quantity of quality.)

About #2

I’m, like, in the mood “oui, moi she’s”! No, no, not PMS.
That means I’d prefer you to use ÉGOÏSTE by CHANEL. Even maybe all across the alien nation. So, please.
And, for your information, I’m not a morning person at all.
TOP 5 (random order):
Magna Cum Nada by BLOODHOUND GANG (Hooray For Boobies, 2005, USofA),
Acrobat by MAXÏMO PARK (A Certain Trigger, 2006, UK),
Shoot The Runner by KASABIAN (Empire, 2006, UK),
The Prayer by BLOCK PARTY (A Weekend In The City, 2007, UK),
Golden Skans by KLAXONS (Myths Of The Near Future, 2007, UK).
So, google.
Um, yeah, Millionaire. Good shit.
And, right, right, kinda 100.

Walk this way

Kodėl galima nerašyti:
1) užeina durnumas (kurį geriau išgyventi nesidalinant = šiuo atveju godumas pateisinamas);
2) ateina durnumo periodo pabaiga, kurios uodegoj yra didžiausia durnumo koncentracija (visas tas “naktis juodžiausia prieš aušrą” reikalas, so);
3) užeina protingumas (maždaug “omg, mano blog`o turinys sucks”);
4) protingumas sutrikęs pamindžikuoja dar kurį laiką prieškambaryje ir, taręs “atsiprašau, matyt būsiu supainiojęs adresus”, mauna pro duris lauk = vis dar gali nerašyti, nes negali sugalvoti apie ką rašyti gali (protingumas, kaip minėjau, išėjęs, so (again));
5) ateina įkvėpimas, bet jis vienas ne per daug gali ką prikvėpuoti = durnumo kaip ir nebėra, bet oras vis dar juo persismelkęs;
6) oh well, čia gali vaikščioti nors ir ištisos delegacijos, bet kol aš normaliai nePRISImiegosiu, nieko nebus (kas žino ar tai kada nors įvyks išvis);
= iki tol post`insiu sort of lunatikuodama.

O jei tiesą sakyti, tai viskas yra (buvo) kiek kitaip (bet vis tiek panašiai). Labiausiai panašu gal į tai.

P.S.: “Didžiausio tikslumo reikalauja tai, kas turi būti panašu į visišką pamišimą”, čia šiaip, prisiminiau.

To the moon and back

Negaliu nei inkšti į eterį, nei staugti į mėnulį. Šiaip galiu, bet jums nebūtina to matyti (šį bei tą matėt). Einu kur nors. Ieškoti vėjo.
Ne, tai ne blog’o pabaiga (pykstu ant visų, kurie padėjo tašką). Ir ne pauzė (nes galiu rytoj sugalvoti parašyti naują post’ą (apie inkštimą, pavyzdžiui)). Tai kažkas. Man kažkas. Gal vis dar sausis (wake me up when september ends). Bet turbūt nieko.
(Tiesą sakant sunku man, nes mačiau Kawasaki mociką, tokį su mopedo padangom, juodą, labai tyliai užsivedė. Dar kaimynų katiną mačiau, pilką, sėdėjo ant mūro atbrailos kieme, grožėjosi pavasariu ir kažką man pasakė, aš pasilenkiau - kad geriau išgirsčiau, kai pakartos - jis pauostė mano nosį, o jo akys pačios mėlyniausios pasauly.)
Kad tik vėjo rasčiau.

About

Kiekvienam WP blog’e yra puslapis “about”. Vieni jį palieka likimo valiai, kiti įrašo kažką apie save, treti ištrina. Mano blog’e jo nėra = aš prie trečiųjų. Bet kartais pagalvoju apie jį. Šian man atrodo, kad tiktų tokį puslapį užpildyti tokiu turiniu (toliau bus rusiškas tekstas lietuviškom raidėm (kreivas reikalas)):

Ty, mieriaščij mienia po dniam,
So mnojū, žarkoj i biezdomnoj,
Po raspalionnym ploščiadiam -
Šatalsia - pod lūnoj ogromnoj?

I v začiūmlionnom kabakie,
Pod vizg nieistovovo val*sa,
Lomal li v p*janom kūlakie
Moji pronzitielnyjie pal*cy?

Kakim ja golosom vo snie
Šiepčiū - slychal? - O, dym i piepiel! -
Što možieš* znat* ty obo mnie,
Raz ty so mnoj nie spal i nie pil?

|Marina Cvietajieva|

Walking part

Einu šiandien gatve, prasilenkdama su random’iniais praeiviais.

Einu greitai. Aplenkiu kažką judantį ta pačia linkme.

Priešais ateina vaikinas. Kai priartėja, žvilgteliu į jo veidą. Ne, ne žvilgteliu, o žiūriu tiesiai į akis. Jis taip pat.

Sekundės dalis vidiniam suvokimui, kad jį pažįstu.

Bet mano veido išraiška nesikeičia. Žvilgsnio nepatraukiu. Ir jis ne.

Einu greitai. Jis dingsta iš mano regos lauko.

Taip prasilenkia du pažįstami žmonės.

Neatsisuku. Eidama kurį laiką galvoju kodėl.

Būtų užtekę šyptelėti, kilstelėti antakius. Stabtelėti, šnektelėti.

Gal neturiu jokio noro šnekėtis? Žmonės vis tiek vieni kitų ne(be)siklauso. Aplinkui vien tik monologai.

Todėl einu greitai.

UPD: (RU) /… Ostior, kak moji lieta, moj šag molodoj i čiotkij. I vsia moja pravota vot v etoj mojiej pochodkie. >> A ja ūchožū naviek i dūmajū: dien* viesiennij zapomnit moj bieg - i bieg mojiej sūmasšiedšiej tieni. >> Vies* vozdūch takaja liest*, što ja bystrotū ūdvojū. Niet vietra, no vietier jiest* nad etojū golovojū! >> Lietit za kryl*com kryl*co, vies* mir prolietajiet sbokū. Ja znajū svojo lico. Sievodnia ono žiestoko. …/ M.C.

Now what?

Ką daryti, kai nežinai, ką daryti = negali nieko daryti = negali nedaryti nieko?

Her present whereabouts is unknown

Savijauta? -> Nepatogi.
Smth spaudžia, smth per daug laisva.

Aš? -> Between (wind and water).
Jeigu kalbu - labai daug, jeigu tyliu - labai ilgai.

Sense of locality? -> Ir nieko-nieko panašaus į šį pasaulį.
If you were there - beware.

Just in the case.

164-168

Skaičiau, skaičiau (tą su idiotišku viršelio dizainu (net aplenkiau popieriumi, kad nevimdytų)), o dežavu nuojauta tolydžio stiprėjo, stiprėjo, kol pasiekė viršutinę ribą ties Kavabatos ir Serdiuko “interviu”. Pojūtis labai panašus į tokį, koks kilo kadaise (skaitant J.D.Salinger’io apsakymus “Tedis”, “Zujis” ir “Aukščiau gegnes, dailidės”) ir, akivaizdu, kad niekur nedingęs. Paskaitykit, sniego mindytojau, šiuos apsakymus (ir dar devynis nepaminėtus), kai turėsit laiko ir noro.

Tuo tarpu (ta proga) mane pagavo noras išspauzdinti vieno iš jų pradžioje minimą daosietišką legendą:

“Kunigaikštis Mu, Čino valdovas, tarė senajam Po Lo: “Tavo gyvenimo kelias baigiasi. Gal tavo šeimoje atsirastų žmogus, kuris galėtų vietoj tavęs man tarnauti ir ieškoti žirgų?”.
Po Lo atsakė: “Gerą žirgą pažinsi iš judesio ir išvaizdos. Bet neprilygstamas ristūnas, kelyje nepaliekantis nė dulkių, nė pėdsako, tai lyg iliuzija, pasirodanti ir išnykstanti - kaip lengvas rūkas. Mano sūnūs gerą žirgą atskirs iš išvaizdos, bet neprilygstamo ristūno surasti jie nesugebės. Tačiau aš turiu draugą Ču Fang Kao, prekiautoją anglimi ir daržovėmis, kuris pažįsta žirgus ne blogiau už mane. Pakvieskite jį.”.
Kunigaikštis Mu taip ir padarė, o vėliau pasiuntė Kao ieškoti ristūno. Po 3jų mėnesių jis sugrįžo ir pranešė, kad surado tai, ko buvo siųstas.
“Dabar jis Šachu arklidėje”, - tarė Kao.
“Kaip atrodo tas žirgas?” - paklausė kunigaikštis.
“Bėra kumelė”, - atsakė Kao.
Bet arklidėje stovėjo juodas kaip anglis eržilas.
Nepatenkintas kunigaikštis pasikvietė Po Lo. “Tas tavo draugas”, - tarė jis, - “kuriam patikėjau surasti ristūną, pasirodė esąs niekam tikęs. Tik pamanykit, bėros kumelės jis neskiria nuo juodo eržilo. Kaipgi jis gali surasti neprilygstamą ristūną?”
Po Lo patenkintas atsiduso: “Nejaugi jis jau tiek pažengęs?! O, tokiu atveju jis 10 tūkstančių kartų už mane vertesnis. Aš su juo nedrįstu net lygintis. Kao įžvelgia dvasios gelmes. Matydamas esmę, jis užmiršta bevertes detales. Įnikęs į vidines savybes, jis nepastebi išorinių. Jis žvelgia tik į tas savybes, kurias reikia matyti, ir nepastebi to, ko nebūtina pastebėti.”
Kai atvedė žirgą, pasirodė, kad tai išties neprilygstamas ristūnas.”

Ką jau čia bepridursi.

Too strong to lose

Basta! Vsio! Užtenka! Gana! Kvit! Zip! Stop! Einavelniop! Dabar! Liaujuosi užsiiminėti viskuo iš eilės ir niekuo iš esmės! Kadangi aš nesu pagal astrologiją Gemini, todėl mane blaškymasis vienu metu į visas puses vargina. Ką jau ten vargina - varo iš proto! So, jokių naujų darbų nor idėjų = pirmiausiai susitvarkom su tuo, ką turim, t.y. užbaigiam, ką pradėjom. Tik ne viską vienu metu, nes tokiu atveju ir mane galima bus ketvirčiuoti su nihonto.

Simple plan - imu VIENĄ knygą ir ją skaitau do pobiednovo konca, net jei ir apsivemčiau (tą patį metodą taikysiu presumably visam kam). Nelabai gražu taip kalbėti, bet juk negražiai galvoju, tai koks skirtumas? Nepradėsiu gi meluoti, kad pasirodyčiau gražesnė. Nors galima. Bet dar ko?

Vienas mano labai gerbiamas ir stipriai mylimas išmintingas žmogus (jau pensijoje) štai ką sako apie tokią highly unrecommended Gemini’šką situaciją: “barbė - devyndarbė š*ko, m*žo, skiedras rinko…”. Štai kiek grožio užvanojau at once.

So, stabdom perkaitusius arklius = nors ir kaip man patinka zovados beprotybė, bet šioks toks proto rezervas man dar bus reikalingas.

On my mind (off my mind)

Sykį, kokiais 2002aisiais metais, vienas toks architektas, turėdamas omeny mane, ir būdamas 100% tikras, kad neklysta, pasakė štai ką: “arogancija - pagrindinis tavo charakterio bruožas”. Šiandien kažkodėl tai prisiminiau. Gal todėl, kad atsikėliau skaudančia galva? Ir ne tiek galva, kiek kaklu. Ar gali būti, kad naktį mano nuosava galva (ir kaklas) gyvena atskirą nuo likusio kūno gyvenimą = beprotiškai šėlsta = nes visa kita, atrodo, ramiai gulėjo ir miegojo. Gerai, nenukrypstam nuo temos. Arogancija. Kodėl apskritai taip ilgai prisimenu tą pareiškimą? Žmogus, su tokia gilia įžvalga, nepažįsta manęs taip gerai, kad jo žodžius turėčiau taip rimtai (ir ilgai) svarstyti. Kita vertus, jis įsivaizduoja mane puikiai pažįstantis. (Hmz…) Gal įstrigo į atmintį todėl, kad pareikšta buvo ypač netikėtai ir ypatingoj situacijoj, kuri savaime lieka atminty labai ryški, o dar ir paryškinta tokiu prasmingu pareiškimu. Kurio tada buvau pritrenkta. Ištikta stabo. Praradau kalbos dovaną. Šalia manęs stovintis advokatas, man atrodo, irgi panašiai pasijuto. Mes pažvelgėm vienas į kitą, tada į architektą, kuris neabejodamas savo kompetencija arogancijos klausimu, žiūrėjo atgal į mus, ir pakeitėm pokalbio temą. Gal ne tiek pakeitėm temą, kiek nesureagavom (išoriškai) į pareiškimą “ne į temą”, nors pareiškėjas ir tikėjosi, kad turi klausytojus savo temos plėtotei. Neįsivaizduoju kaip aš tuo metu susitvarkiau su savo savigarba - turbūt ją tiesiog užčiaupiau vienu ypač tiksliu ir stipriu judesiu. O šįryt mano skaudanti galva vėl ryškiai išspaudė pareiškėjo ir pareiškimo vaizdą. Man taip būna. Turbūt čia arogancijos pašalinis efektas. Bet, kai išeisiu iš dušo, kai visa mano arogancija kartu su vandeniu, šampūnu, dušo žele ir dantų pasta bus nutekėjus į kanalizaciją, vėl būsiu nearogantiška. Nejaugi įmanoma vandeniu nuplauti charakterio bruožus? Įmanoma. Pabaigai citata: “Kiek būtų vertas tavo (mano) charakteris, jeigu sumanytum jį parduoti - pilnos mažmeninės kainos ar tik tiek, kiek kainuoja atpigintos prekės?” (H.J.B.) Nežinau, nežinau. Kažin ar kada nors apskritai galėčiau sumanyti jį parduoti. (Arogancijos įtaka, for real.)

Strange feeling

Turiu laisvo laiko. Yay! Ir laisvų (?) minčių. Hm.

Dar turiu 5ias pradėtas skaityti knygas. 2 pradėtus rimtus darbus. 1nus nesutvarkytus namus (kuriuos šian “užlaušiu”).

Ir dar - stoviu ant veganizmo slenksčio (o kaip reikės pasielgti su vilnoniais megztiniais ir odinėm pirštinėm? Dar daug reikia išsiaiškinti about all that. Mama pakraupus = vakar apturėjom diskusiją apie bitę, kuri per savo gyvenimą suneša ~ ketvirtadalį arbatinio šaukštelio medaus, o mes jį valgom stiklainiais = kaip stipriai žmogaus veikla, kuriai nėra būtinybės, iškreipė pasaulio pusiausvyrą? Mama: “gerai, gerai, kaip gi tu valgysi tą savo žolę - ji juk irgi gyva?” Na, ir ką jai atsakyti? :) )

Ir šiaip esu in the middle of nowhere = ar čia aš vienintelė tokia “priplaukus”, ar viena iš daugelio? Nors iš esmės juk manau, kad niekas niekada ir nebūna niekur kitur, kaip tik tame absoliučiame middle of nowhere taške (no fear - destination darkness). Ir per amžius amžinuosius įsivaizduojam turį galimybę nuveikti kažin ką nepakartojamo, nors iš tikrųjų teišgalim tik dar kartą pakartoti tą pačią klaidą.

Jeez, kodėl pastaruoju metu rašau tokias graudžiais verksmais atsiduodančias melancholiškas egzistencialistines nesąmones? Jaučiuosi juk visai ne taip. Jaučiuosi gerai. Ir kodėl turėčiau nesijausti gerai? Bet nepradėsiu gi rašyti post’ų “kaip man gera gyventi” arba ” kaip aš visus myliu”, arba “pozityvaus mąstymo nauda” = tokie rašiniai man taip pat “patinka”, kaip rožinės suknelės. Arba Valentino dienos. Dėmesio: nebandykit man pirštis kada nors vasario 14tą = nesutiksiu. Galėsit ramiai sau žygiuoti į karą.

Nu ir ką, žinoma, prisiminiau rožinį dalyką, kuris man patinka = Aerosmith dainą “PINK”, tik ją “vartoti” reikia kartu su video klipu. Senas. Liuks.

Baigiu. Einu “laužti” namų.

To ask for trouble

Vakar maniau, kad mirsiu. Bet nemiriau. Labai gerai. Spėju, kad tai dar pasikartos (tas nemirimo dalykas irgi, tikiuosi) = gal man kas nors rimto? Nenoriu. Žinau, ką reikia padaryti, bet irgi nenoriu. O reikia. Prisiversti. Nes geriau jau šitas nenoriu (kurį žinau), negu dar kartą anas (kurį spėju). Šiaip jau man nereikia nei vieno iš jų. Bet niekada nebūna viskas kaip reikia = ir vištos, ir medžiotojai amžinai šalia.
- O tada mes paimsim akmenį!
- Ar gali tu patylėt?!

Noise-maker

Atsisėdau prie pianino. Ir ką? Kaip visada po ypač ilgo laiko tarpo, kuriuo prie klavišų net neprisiliečiau, juos liesti vėl buvo so nice. Keistas dalykas = jau gal metus negrojau (gal dar ilgiau), o viskas galvoj ir pirštuose kaip buvo, taip tebėra. Žinoma, iš pradžių šiek tiek stringi. Tiksliau stringa atmintis ar dar kažkas = nežinau kaip kitiems, bet man visada grojasi savaime, o ne “iš atminties”, t.y., aš nematau “vidiniame ekrane” natų - nežinau kaip paaiškinti = dar kai mokiausi muzikos mokykloje būdavo, jei grodama “nusimušu”, geriau jau pradėti vėl nuo pradžių, nes nežinau kurioj vietoj sustojau, negaliu groti nuo tos vietos, žodžiu, kaip aš groju - pati nesuprantu. Bet turiu savo klausytojus = kadangi groju daugiabučiame name, tai laikas nuo laiko kaimynai pasidalina įspūdžiais, pvz.: “seniai negrojai” ir pan., keista, kad niekas nesiskundžia = kažin, jei aš turėčiau kaimynystėje pianiną, stovintį kambaryje su gera akustika, o pati su muzika neturėčiau nieko bendro, ar patiktų man. Juo labiau, kai dabar galioja triukšmo valdymo įstatymas, pagal kurį aš keliu į jokius rėmus netelpantį triukšmą = man galima net policiją kviesti. Chuliganė.

Pažiūrėjau gabaliuką Fim Indoor Trial World Championship`08 per eurosport2. Tiksliau pasėdėjau išsižiojusi, spoksodama į TV ekraną = OMG! Noriu motociklo. NOW!

Prieš tai pasivaikščiojau su šunimi. Kaip visada: kai tik reikia prasilenkti su kažkokiais vaikinais, jie “laužia” kažką sort of “oi, koks šuniukas”, tuo tarpu žvairuodami į mane, nes “šuniukas” tai kovinės veislės. O man visada juokas ima, nes nepaisant rimtos išvaizdos, “šuniukas” gi galvoja, kad jis yra kačiukas. :)

Sweet-voiced

Aš šian patenkinta, kaip katinas pagavęs pelę. Kažin, ar visiems taip būna, tiksliau - yra, kaip man = kai sugalvoju, ko tiksliai noriu, visada tai gaunu (jei tik atidžiai klausau vidinio balso) - nueinu ten, kur galiu tai rasti, ir randu. Tik ne visada turiu kantrybės laukti kiek reikia. Pavyzdys: noriu Pelevin’ą skaityti originalo kalba (Murakami irgi, bet kas iš to?). Jau rašiau, kad, kai neradau net vertimo ėmiau nerimastingai neršti per knygynus. Pagaliau gavau. Vertimą. Tada man kažkas atsitiko ir negalėjau net paimti tos knygos į rankas = vien pažiūrėjimas į ją made me sick (must be apsinuodijau skaitymu, o gal kaltas viršelio dizainas - nu jau toks idiotiškas), bet po kiek laiko ji mane prisijaukino ir pradėjau skaityti (viršelio dizainerė is on my black list = kaip galima tokį turinį kišti į tokią formą???). Tai štai - šian vidinis balsas mane už ausies nuvedė į netikėtą (man) vietą, kur manęs išsiilgęs laukė originalus Pelevin’as (tik, deja, ne su rože dantyse ir ne ant naktinio stalelio - kažkodėl vidinis balsas ignoruoja mano fantazijas = matyt jo pažiūros puritoniškos arba fantazija buvo skirta Čiapajevui = tai how much longer???). So, nusprendžiau, skaitysiu twice - ir LT ir RU = galėsiu palyginti kiek toli verčiant nusiirta nuo ištakų (hope so, kad ne tiek, kiek su LT viršeliu). Šiaip tai negalima manęs vesti ten, kur yra gerų knygų, kurias kas nors parduoda, nes aš jas nusipirksiu = negaliu atsispirti (bet šiuo atveju tai yra gerai) = kindda dopingas, sort of fetišas. Štai žiūriu dabar į naują 3jų pakopų piramidę ir jaučiuosi faraoniškai (gi ne vieną Pelevin’ą ten radau, nu). Pilnas Cvetajeva’os poezijos, prozos, dramaturgijos rinkinys 1name tome (reikia tokio ir Achmatova’os) = storuminis, išleistas 2008aisiais, šviežutėlis, naujutėlis (atminty praplaukė multikas apie drambliuką, nešusį vandenį pagirdyti dagiui = tas baisa - pabaisa (štūša - kutūša, RU) simpatulkinas, murmantis “šviežutėlis, naujutėlis, šiltutėlis…” ir jo neramios nosies plaukai, kokie 3) ir nors jis storas (rinkinys), bet lapai gan ploni (o šrifto dydis toks, kad viską perskaičius nosies tiesumu drošiu į optiką) = jis “suspaustas” kaip koks mp3 ir tai man patinka, nes taip taupomas popierius (kur LT galima nusipirkti popieriaus spauzdintuvui, pagaminto iš makulatūros, o ne balto balčiausio?). Neseniai gavau dovanų atseit prabangią užrašų knygą - kalendorių, kurios dizaineriai - maketuotojai panašiai talentingi, kaip jau minėta viršelio dizainerė (pavardės neminėjau) = paliko kuo plačiausius tuščius kraštus, užuot linijas subraižę per visą lapo plotį - negalima taip kvailai elgtis su popierium!!! Grįžtam prie temos - Cvetajeva’os storulis - irgi vidinio balso (tu tikras draugas, balse (teks sugalvoti tau vardą)) įvykdytas užsakymas. Piramidės pagrindas = pati plačiausia knyga - Beardsley’aus grafikos masterpiece’ai = ultimate grožis. Žiūriu į juos ir drėksta delnai. Turbūt žadinsiu savo uždulkėjusius ir apsimiegojusius pieštukus, trintukus, plunksnas ir tušus. + Reikia įsigyti normalią stalinę lempą = naujas task’as vidiniam balsui. Ir dar štai kas - šian papuoliau į pamišėlišką sniego pūgos kulminaciją ir įpuoliau kažkokiam vyriškiui į glėbį, nes nieko nesimatė prieš nosį, tai biškiuką sutrikom abu sekundei, tada apsikeitėm plačiausiom šypsenom ir galiausiai išsiskyrėm laimingi. Man visada patiko gamtos stichijos, patinka pasijusti jų dalimi (tik be cunamių aukų, prašyčiau). Na, nenorėčiau, kad man švystelėtų žaibas į glėbį, nors vasarą, kai prasideda naktinės liūtys su plieskiančiais žaibais - kai tamsoj blyksteli toks šviesos kiekis, kad beveik apanki, o tada beveik apkursti nuo trenksmo - man tiesiog šventinis laikotarpis.